Tarp atminties ir ateities: Neringa Kulik apie 15-ąją Kauno bienalę kaip virsmo erdvę

Rugsėjo mėnesį pagrindinės parodos erdvę istorinėje „Stumbro“ gamykloje atverianti 15-oji Kauno bienalė „Gyvenimas po gyvenimo“ skatins pajausti laiko nepastovumą, kvestionuojant virsmą iš vienos realybės į kitą. Viešosios įstaigos „Kauno bienalė“ vadovė Neringa Kulik pastebi, kad jubiliejų švenčiantis didžiausias šiuolaikinio meno renginys Lietuvoje per 30 veiklos metų, taipogi, patyrė daug pokyčių, vienas svarbiausių – vyksta dabar.

Kauno bienalė startavo kaip tekstilės darbų paroda: pradžioje vietos, o vėliau ir tarptautiniu mastu. Kaip apibūdintumėte šį kelią nuo pirmųjų tekstilės parodų iki tarptautiniu mastu pripažinto šiuolaikinio meno festivalio?

Kauno bienalė prasidėjo 1997 m. kaip tekstilės meno paroda, tačiau nuo pat pradžių joje slypėjo potencialas tapti kur kas platesniu reiškiniu. Pradžioje dominavo tekstilės medžiagiškumas, vėliau – socialinės temos, miesto ir atminties tyrimai, ateities vizijos. Paskutiniu metu – dominuoja tarpdisciplininiai projektai, viešųjų erdvių aktyvavimas ir bendradarbiavimas su vietos bendruomenėmis. Svarbiausi augimo veiksniai buvo kūrybinis smalsumas ir nuoseklus noras reaguoti į platesnius socialinius bei kultūrinius kontekstus. Manau, kad evoliucija tęsis – vis daugiau reikšmės šiuolaikinio meno lauke įgauna tyrimų praktikos, tarpdisciplininės jungtys, pavyzdžiui, meno ir mokslo, bei dalyvavimu grįstos meninės praktikos, tad tikėtina, kad ateityje šiuos reiškinius daugiau matysime ir Kauno bienalėje.

Šių metų festivalis – jubiliejinis. Kaip matote Kauno bienalės ateitį? Kokias užduotis, lūkesčius kuriate ateičiai?

15-oji Kauno bienalė yra ne tik šventė, bet ir laikas refleksijai bei strateginiam planavimui. Kalbant apie tolimesnę ateitį, tikiu, kad festivalis išlaikys savo aktualumą ir gebėjimą reaguoti į šiandienos pasaulio iššūkius. Mūsų tikslas – išlaikyti kokybišką turinį, stiprinti partnerystes tarptautiniu mastu, bet kartu ir gilinti santykį su vietos auditorijomis. Siekiame, kad bienalė būtų ne tik meno renginys, bet kultūrinio ir socialinio poveikio įrankis.

Šiuolaikinio meno bienalių pasaulyje per pastaruosius du dešimtmečius skaičius išaugo daugiau nei dvigubai, taip metant iššūkį tradiciniams meno centrams daugiausiai Vakarų Europoje. Kaip manote, ar bienalė kaip forma neprarado savo prasmės?

Man atrodo, priešingai – bienalių augimas rodo ne krizę, o poreikį. Tai ženklas, kad visuomenė ieško naujų būdų suprasti pasaulį, kad šiuolaikinis menas tampa vis aktualesnis ir reikalingesnis. Žinoma, svarbu, kad bienalės netaptų formaliu ciklu be turinio – turime būti atsakingi už tai, ką ir kaip pristatome. Bienalė kaip forma išlieka prasminga, jei ji išlieka kontekstuali, įtraukianti ir autentiška.

Kuo šių metų bienalė skiriasi nuo praėjusių bienalių?

Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad šiųmetinės bienalės kuratorius Adomas Narkevičius pasiūlė bienalės kaip reiškinio permąstymą, papildydamas programą įvairiomis kolaboracijomis, performansais bei diskusijomis. Taip pat, kiekvienai Kauno bienalei unikalumo prideda ekspozicinių vietų pasirinkimas. Šį kartą pagrindinė paroda bus pristatoma istorinėje „Stumbro“ gamykloje, Kauno menininkų namuose bei Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto Laikinojoje M. K. Čiurlionio dailės galerijoje. Iš visų paminėtų erdvių „Stumbro“ gamykla, ko gero, turi stipriausią simbolinį krūvį. Tai ne tik industrinė erdvė, bet ir gyvas Kauno atminties bei identiteto simbolis, kuris leidžia kurti naujus santykius tarp istorijos, meno ir miesto.

Kauno bienalės renginiai bei edukacinė programa sudaro sąlygas dalyviams tiesiogiai įsitraukti į festivalio veiklas. Kokią ilgalaikę vertę matote siekdami įtraukti platesnio spektro auditoriją į festivalio lankytojų ir menininkų sudėtį?

Programa, skirta socialinę atskirtį patiriančiomis grupėmis – viena iš kertinių mūsų veiklų. Siekiame, kad bienalė būtų platforma, kurioje dalyvauja įvairūs žmonės: moksleiviai, jaunimas, šeimos, senjorai, žmonės su negalia ir kt. Tokiu būdu menas tampa prieinamesnis didžiajai daliai visuomenės, o festivalis – socialiai atsakingesnis. Ruošiantis festivaliui numatome tikslines grupes, su kuriomis planuojame veiklas. Pavyzdžiui, 2015 m. didelį dėmesį skyrėme asmenims, turintiems klausos negalią, surengėme kūrybines dirbtuves, kuriose jie galėjo pažinti meną per lytėjimą. Nuo 2015 m. glaudžiai bendradarbiaujame su VšĮ „Socialiniai meno projektai“, siūlome apsilankymą Kauno bienalės parodose asmenims, sergantiems Alzheimeriu ir demencija, ir jų artimiesiems. Kaip ilgalaikę vertę įvardinčiau augantį kultūrinį sąmoningumą, didesnį įsitraukimą, bendruomeniškumą.

Kalbant apie pradžią jauniesiems menininkams, šiais metais startuojanti jaunimo programa, ne vienintelė tokio pobūdžio festivalio iniciatyva. Kauno bienalė, taip pat, yra ES „Kūrybiškos Europos“ platformos „Magic Carpets“, skirtos kylantiems menininkams ir kuratoriams, lyderė. Kodėl, Jūsų manymu, dėmesys jauniesiems kūrėjams yra augantis?

Šiemet startuojanti jaunimo programa – natūrali mūsų ilgalaikio darbo su jaunaisiais kūrėjais tąsa. Būdami „Kūrybiškos Europos“ programos remiamos „Magic Carpets“ (liet. „Stebuklingų kilimų“) platformos pagrindiniais koordinatoriais, aktyviai dirbame su kylančiais menininkais ir kuratoriais, skatindami jų įsitraukimą į tarptautinius kontekstus. Dėmesys kylantiems talentams suteikia galimybę jiems augti, mokytis ir kurti prasmingus ryšius. Kaskart nuvykusi į Venecijos meno bienalę džiaugiuosi išvydusi Kauno bienalėje dalyvavusių menininkų vardus: dueto Pakui Hardware, Emilijos Škarnulytės, Kapwani Kiwanga ir kitus. Manau, kad tai ne tik svarbi meno pasaulio investicija į ateitį, bet ir Kauno bienalės kaip įstaigos atsakomybė prieš jaunus, kylančius kūrėjus.

Kokia Kauno bienalės akimirka Jums pačiai per visus šiuos metus paliko stipriausią įspūdį ir turėjo ypatingą reikšmę, kuriant naujas idėjas ir planus šių metų festivaliui?

Mano draugystė su Kauno bienale prasidėjo 2013 metais ir, sakyčiau, nuo to laiko kiekvienas festivalis turėjo savitą reikšmę mano profesionaliame bei asmeniniame gyvenime. Kiekvienas susitikimas su kuratoriais, menininkais, komandos nariais, lankytojais prisidėjo prie to, kad festivalis taptų toks, koks yra šiandien. Man svarbiausia, kad kiekviena bienalė būtų jungianti ir kurianti bendrą patirtį. Tuomet tampa labai akivaizdu, kas yra reikšminga – ir būtent tai įkvepia planuoti ateitį.

15-osios Kauno bienalės pagrindinė paroda „Stumbro“ erdvėse, Kauno menininkų namuose, Laikinojoje M. K. Čiurlionio dailės galerijoje veiks nuo rugsėjo 12 – lapkričio 23 d., o lydinčios parodos, Kauno miesto muziejuje Rotušėje ir „Meno parke“, bus atviros lankytojams rugsėjo 12 – lapkričio 9 dienomis. Festivalis kvies pasinerti į įvairaus masto transformacijų atvaizdavimo pasaulį, suteikdamas erdvės naujiems apmąstymams apie praeitį bei jos poveikį ateities pokyčiams. Pagrindinėje parodoje savo kūrinius pristatys daugiau nei 30-imt menininkų iš beveik 20-ties pasaulio šalių.