Koncepcija

15-oje Kauno bienalėje „Gyvenimas po gyvenimo“ kviečiu pažvelgti ir kartu pasinerti į permainingą ir prieštaringą dabartį. Ši paroda tvyro dviprasmiškoje nesibaigiančios dabarties ir neapibrėžtumo po „istorijos pabaigos“ būsenoje. Nors nuojauta kužda, kad gyvename dramatiškų pokyčių laiku, ateitį kol kas gaubia migla. Tad bienalėje domimasi, kaip skirtingos bendruomenės, jų kultūrinės išraiškos ir pats šiuolaikinis menas orientuojasi nežinomybėje bei kaip iš naujo save apibrėžia nuolatinių permainų akivaizdoje.

Pastarąjį dešimtmetį, plataus užmojo filosofinių ateities vizijų atsisakęs šiuolaikinio meno bienalių laukas vis dažniau ėmėsi reaguoti į dabarties politinius, socialinius iššūkius, ekologinę krizę bei okupacinius karus. Visgi, vietoje greitų priešnuodžių, „Gyvenime po gyvenimo“ parodos lankytojus, o taip pat ir kūrėjus, kviečiu klaidžioti po fragmentiškų šio neramaus laiko pasakojimų, vaizdinių ir formų mozaiką.

Ši bienalė vyksta globalių ekonominių ir politinių lūžių metu, kai privačių korporacijų algoritmai keičia kiekvieno asmens individualų pasaulėvaizdį bei vis dažniau virsta neregimais sprendimų priėmėjais. Keičiasi ar, pasak kitų, byra tarptautinė „taisyklėmis grįsta“ tvarka, bei pasaulinės ekonomikos principai, tęsiasi okupacinis karas Europoje, demokratijų ir pačios demokratijos statistiškai mažėja, o šiuolaikiniu menu, kaip efektyviu jos sklaidos įrankiu, abejojama.

„Gyvenimo po gyvenimo“ atveju, į bienalės formatą norisi pažvelgti, kaip į lanksčią formą. Norėčiau pakviesti žvelgti į nevientisą, permainingą šios bienalės mastelį, toną bei menines išraiškas tarsi jos metodą, įtampoms bei nesutarimams susirenkant pokalbiui ar pagarbiam ginčui. Joje susitinka skirtingi kultūrinės produkcijos žanrai bei formatai, nepaisant to, ar jie įprastai laikomos šiuolaikiniu menu. Čia šiuolaikinis menas glaudžiai persipina su kitomis kultūrinės raiškos formomis, tokiomis kaip fanų kultūros, šiuolaikinė mada, pop ir eksperimentinė muzika. Lietuvos meno darbuotojų sąjunga taria savo žodį, o žymūs Lietuvos menininkai, mano prašymu, drauge riša liaudies menu įprastai laikomą kūrinį. Visa tai, tikiuosi, paryškins įvairius dabarčiai būdingus prieštaravimus.

Mane domina, kaip menininkai, auditorijos, aš pats ir šiuolaikinio meno laukas, orientuojamės netikrumo lauke, kaip tai iškyla kaip tema, ir emocinė būsena. Kiek lanksti gali būti bienalės struktūra? Ar ji gali perkurti įsigalėjusius šiuolaikinio meno socialinius ir estetinius modelius, jausdama spaudimą išlaikyti savo sustabarėjusią formą? Kartu keliu klausimą – jei globalus bienalės formatas „išsisėmė“, kokį pavidalą jo viduje gali įgyti dabarties prieštaros, kai jų nebeįmanoma nepastebėti?

Vienu iš prieštaringo gyvenimo atskaitos taškų man neišvengiamai tampa Baltijos šalių kontekstas. Jį įkūnija Kaunas – miestas, apklotas nederančių modernybių, bei neramių laikotarpių, kurių metu vyko drastiški visuomeniniai pokyčiai, pėdsakais. Čia į miesto audinį įaugę glūdi ne tik modernistinio tarpukario, sovietinės okupacijos aidai, bet ir 10-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečio ekonominė „šoko terapija“. Tai, kaip suvokiu „Gyvenimą po gyvenimo“, lig šiol atspindi klausimas, lydėjęs mane pastaruoju metu: kokie menai gali atlaikyti nežinomybės svorį milžiniškų sukrėtimų bei permainų akivaizdoje, o kas lieka vaizduotėje?

15-iosios Kauno bienalės kuratorius Adomas Narkevičius