Pasaulio suvokimas skirtingų bendruomenių akimis

2022 metai Kauno miesto istorijoje yra ypač reikšmingi. Kaunas tampa kultūros sostine, kuri supažindins Europą su savo unikaliu kultūriniu pasauliu. Vienas iš įžanginių renginių, nutiesiančių raudoną kilimą link „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos, yra „MagiC Carpets Landed“. Tai – Kauno bienalės ir keturiolikos Kūrybiškos Europos platformos „Stebuklingi kilimai“ partnerių surengta tarptautinė paroda, vykusi 2021 m. lapkričio 5 – 2022 m. sausio 23 dienomis įvairiose Kauno vietose (dalį ekspozicijos darbų dar galima pamatyti Kauno paveikslų galerijos antrame ir trečiame aukštuose iki sausio 30 d.). Ši paroda tampa ne tik viena iš pagrindinių vizualiojo meno renginių, atidarančių „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programą, tačiau ir padeda mums suvokti skirtingų bendruomenių istoriją ir jų patirčių meninę išraišką.

„Stebuklingų kilimų“ platformos rezultatus pristatančią parodą kuruoja profesorė, menotyrininkė, kuratorė ir Romoje įsikūrusio „Latitudo Art Projects“ meno vadovė Benedetta Carpi de Resmini. Kalbėdama apie parodos koncepciją ji teigia: „Ši paroda – tai ne tik meno kūrinių pristatymas. Tai daugiaprasmis renginys, kuriuo siekiama permąstyti parodos kaip santykio kūrimo idėją. Meno kūriniai tampa bendrų veiksmų įrankiais, interpretuojančiais mūsų šiuolaikinę visuomenę, didinančiais bendrą supratimą ir atsakomybę bei plečiančiais jos ribas skirtingomis kryptimis“. Koncepcija puikiai atsiskleidžia skirtingose Kauno miesto vietose pristatomų kūrinių santykiu, siekiančiu sukurti unikalią patirtį parodos lankytojams.

Darbas su bendruomenėmis ir kolektyvinio kūrybiškumo panaudojimas inicijuojant socialinius pokyčius nėra nauja praktika. Įvairių sričių menininkai daug dešimtmečių dirba su skirtingomis žmonių grupėmis, kad jiems aktualias temas iškeltų į kultūrinį lauką, atkreiptų dėmesį į opias visuomenės problemas. Šiomis dienomis nebestebina vykdomi bendruomeniniai užsiėmimai ar kūriniai, vaizduojantys tam tikros žmonių grupės problemas. Todėl daugeliui tokio pobūdžio kultūriniai įvykiai asocijuojasi su socialiniu darbu arba meno terapija, kuri tarsi nėra susijusi su plačiąja visuomenės dalimi. Vis dėlto, paroda „MagiC Carpets Landed“, įsikomponavusi į viešąsias Kauno erdves, siekia keisti šį požiūrį. Skirtingose miesto vietose esantys darbai padeda žiūrovui geriau suvokti skirtingų bendruomenių išgyvenimus bei patirtis, meno kūrinių ir kūrybinių dirbtuvių pagalba jos priartinamos prie jų pačių gyvenimo, net jei iki tol atrodė svetimos.

Parodą sudaro penkios dalys: „Flags and Links“, „From Earth to Space“, „No Borders“, „Reading the Future“ ir „Words and Tales“. Daugiausia darbų yra eksponuojama Kauno paveikslų galerijoje ir Kauno geležinkelio stotyje, taip pat Laisvės alėjoje, Ramybės parke bei Nemuno upės pakrantėje. Ekspoziciją sudaro virš 50 darbų, reprezentuojančių skirtingas bendruomenes. Siekiant nepaskęsti šioje kompleksiškoje parodoje, trumpai peržvelkime jos dalis ir panagrinėkime pagrindines keliamas temas bei idėjas.

Pagrindinės parodos dalių „Reading the Future“ bei „Flags and links“ temos yra bendruomenių įtraukimas į kūrybinius procesus, siekiant atrasti asmeninę ir grupinę stiprybę inicijuoti pokyčius. Nesvarbu, ar tai būtų siekis transformuoti savo rajono žemėlapį, kelti idėjas dėl socialinių pokyčių, ar siekis suteikti konkrečiai bendruomenei pasitikėjimo savimi. Visi parodoje eksponuojami kūriniai rodo, kad svarbiausia kūrybos funkcija yra jos gebėjimas žmonėms suteikti pasitikėjimo savo galiomis. Parodoje eksponuojami darbai tėra užuominos į ilgus kūrybinius ciklus, darbą su konkrečiomis grupėmis žmonių, siekiant įgalinti juos keisti save ir savo aplinką. Gilinantis į kūrinių aprašymus pastebima, kad už kiekvieno darbo slepiasi didžiulė grupė žmonių, kuriems kūryba tapo galimybe pakeisti savo požiūrį į aplinką arba kitus žmones. Tad ši didžiulė, visą miestą apimanti paroda, tėra maža dalis milžiniško užkulisinio darbo, kurio metu įvairioms bendruomenėms buvo suteikta galimybė ne tiek atskleisti save, kiek transformuoti savo požiūrį į galią, kurią jie turi norint pakeisti savo ateitį.

Šios dalies darbai geriausiai atsiskleidžia galerijos aplinkoje, kur žiūrovas, netrukdomas pašalinių garsų ar vaizdų, gali įsigilinti į darbų specifiką, bei susipažinti su už jų slypinčiomis istorijomis ir vykusiu kūrybiniu procesu. Tuo tarpu, kai kurie darbai pateikiami tam, kad skatintų parodos lankytojus įsitraukti į kūrybinį procesą. Pavyzdžiui, TTNP instaliacija „Šiam miestui reikia plakatų“ (2018), kviečia lankytoją grįžti prie pamatinių marketingo ir viešosios komunikacijos ištakų kuriant savo paties reklaminį arba savi archyvavimo leidinį. Meno kūriniai tampa ne vien estetiniais objektais, bet ir mokomąja priemone, primenančią žiūrovams apie tam tikra pamatines bendruomeniškumo idėjas ir vertybes.

Analizuojant kūrybines tendencijas pastebima, kad menininkai siekia įtraukti konkrečią bendruomenę ar socialinę grupę į dirbtuves. Diskutuojant ir kartu kuriant konkrečius objektus arba pasirodymus, atrandami vienijantys požiūriai į savo realybę ir galimą ateitį. Kūrybinės dirbtuvės susijusios su konkrečia vieta ir jos pavertimu kolektyvine erdve, galinčia pakeisti rajono infrastruktūrą ir atmosferą. Menininkų siekis yra suteikti dirbtuvių dalyviams galią keisti savo požiūrį į aplinką ne tik asmeniniu, bet ir bendruomeniniu lygmeniu.

Menininkai, naudodami skaitmenines ar rankdarbiams skirtas priemones, performatyvumo elementus, skatino dirbtuvių dalyvius dalintis savo kūrybiškumu. Parodoje pateikiami darbai nėra reikšmingi tik toms bendruomenėms. Menininkai į kūrybinį procesą su bendruomenėmis žvelgė su racionalumu ir konkrečiu siekiu. Jie panaudojo bendruomeninę kūrybą kaip įgalinimo priemonę, padedančią suvokti savo padėtį ir įgauti pasitikėjimo tą padėtį keisti. Parodoje eksponuojami darbai yra ypač jautrūs ir paveikūs, persismilkę žmonių istorijomis. Parodomas menininkų gebėjimas istorijas transformuoti į stiprų emocinį poveikį turinčius darbus.

Sekančioje dalyje „From Earth to Space“ nagrinėjamas žmonių ryšys su gamta, lyginami gyvenimo ir gamtos cikliškumai, žmonių ir gamtos abipusė įtaka. Dirbtuvių metu buvo siekiama, kad žmonės atkreiptų dėmesį į gamtą ir iš naujo susipažintų su jais supančiais gamtiniais reiškiniais. Kiti projektai labiau akcentuoja žmonių savęs pažinimą iš fizinės, meninės, psichologinės ir filosofinės perspektyvos. Tokiu būdu atkreipiamas dėmesys į savo kūną ir pojūčius, kaip kompleksišką ir sudėtingą struktūrą.

Menininkai ieško ryšio tarp asmeninės ir socialinės atminties, patirties, ryšio tarp  mūsų kūnų ir erdvių, kuriose gyvename. Ieškoma paralelės tarp gamtos procesų ir egzistencinių svarstymų apie artėjantį visuomenės žlugimą, nagrinėjami paveikūs cikliškos gamtos vaizdiniai, kurie pabrėžia mirties priežastingumą.

Galima teigti, jog šioje dalyje menininkai domisi pačiu suvokimo procesu, ar tai būtų savo kūno masės, ar gamtos procesų suvokimas. Kūriniai šioje dalyje tampa ne vien meno objektais, bet ir bando keisti aplinką, kurioje yra eksponuojami. Žiūrovas yra skatinamas atkreipti dėmesį į gamtą ir jos reikšmingumą savo gyvenime. Vieni darbai tiesiogiai keičia savo būvimo vietos atmosferą ir tai tampa pačiu meno kūriniu, kiti įsikomponuoja į ekspozicines erdves ir iš tolo transliuoja savo idėjas. Bet kuriuo atveju, šiais darbais siekiama sugretinti kauniečių ar miesto lankytojų laisvalaikį su idėjomis apie gamtą ir jos įtaką mūsų realybei.

Šios parodos dalies menininkai ne tiek dirba su konkrečiomis bendruomenėmis, kiek patys atlieka tyrimus ir jų rezultatus pateikia menine forma. Jiems svarbu rasti sąsajas su meno kūriniu ir žmogaus individualiomis patirtimis. Dėl to darbai yra orientuoti į aplinkos pakeitimą, kad žiūrovo jutimais būtų kuriamas pasakojimas, perteikiami menininko siekiai. Kūriniai varijuoja nuo instaliacijų, filmų, iki socialinių tinklų kampanijų. Jais akcentuojama, kaip skirtingomis technologinėmis priemonėmis galima kurti ryšį tarp mūsų įtakos sau, savo socialinei ar politinei aplinkai, bei gamtai ir jos reiškiniams.

Parodos dalyje „No Borders“ nagrinėjamos dvi pagrindinės temos: migracijos bei suvokimo, kuo „kiti“ skiriasi nuo „mūsų“. Galima teigti, jog menininkai analizuoja tą pačią temą, tik iš skirtingų perspektyvų. Vieni menininkai bendravo su skirtingomis migrantų grupėmis ir vizualizavo jų patirtis instaliacijų ir filmų pagalba. Kiti erdves transformavo taip, kad parodos lankytojams sukurtų atskirties jausmą. Tokiu būdu abi menininkų grupės skatina atvirą dialogą apie migraciją ir atskirtį tarp dviejų skirtingų bendruomenių.

Šie darbai pasižymi jautrumu migracijos temai ir nesistengia kurti vienokio ar kitokio migrantų portreto. Menininkai skatina suprasti pačią migracijos temą iš istorinių ir socialinių perspektyvų. Kūrėjai nesiekiama žiūrovo veikti per emocinę įtaigą, bet pateikia abstrakčius darbus, kurie apibrėžtų migracijoje esančių žmonių patirtis, rastų sąsajas tarp jų ir migrantus priimančių šalių gyventojų. Galima teigti, jog menininkai, analizavę migracijos istoriją, dirbę su migrantais ir perteikę jų patirtis, gali padėti mums geriau suprasti jų situaciją ir moko į juos žvelgti kaip į bendruomenes, ieškančias saugumo ir stabilumo. Tokiu būdu, yra pateikiama neutrali temos analizė, kurią suvokti ir pajusti gali visi parodos lankytojai.

Šie darbai gan ryškiai įsikomponuoja į Kauno paveikslų galerijos aplinką ir ją transformuoja. Vieni darbai kuria sienų įspūdį, tarp kurių žiūrovas susiduria su politinėmis ir socialinėmis aktualijomis, kiti suteikia vietą kurtis naujoms bendruomenėms. Tai gali būti instaliacija, vaizduojanti vakarienę prie bendro stalo, susiejanti valgančiuosius ryškiaspalviais siūlais, arba ratu sudėtos milžiniškos pagalvės, apsuptos skraistėmis su akiduobėmis, laukiančios  žmonių, norinčių skaityti istoriją apie vienišo vaiko kelionę į pilnametystę. Tuo tarpu į Kauno geležinkelio stoties laukiamojo erdvę įsikomponuoja trys medinės skulptūros, kurios balsu kartoja gruzinišką žodį „miškas“. Tokiu būdu meno kūrinys, primenantis ryškiaspalvius baldus, skatina lankytojus atsidurti nesupratimo būsenoje, laikinai pamiršti savo kultūrinę aplinką ir kurti naujus ryšius. Matome, kad menininkai stengiasi tiesiogiai įtraukti parodos lankytojus į dialogą apie socialinę atskirtį ir skirtingų bendruomenių tarpusavio ryšio formavimą.

Menininkai daugiausia orientavosi į instaliacijų kūrimą, siekiant transformuoti erdvę ir per pojūčius skatinti lankytojus diskusijai. Naudodami lengvai atpažįstamus objektus ir metaforas, jie kuria ryšius tarp migrantų ir parodos lankytojų, jungia juos į nematomus pokalbius.

Paskutinėje ir didžiausioje parodos dalyje „Words and tales“ analizuojamos miestų ir kaimų bendruomenės, pateikiami buvusių pramoninių vietų darbuotojų prisiminimai bei skirtingų moterų grupių patirtys.

Nagrinėjant miesto sąvoką, menininkai daugiausia dėmesio kreipia į suvokimą, ką jis reiškia skirtingoms žmonių grupėms. Vieniems miestas siejasi su gyvenimu gatvėje, kur tavo šeima tampa bendro likimo draugai, kitiems tai atskiras pasaulis, kuriame vyrauja specifinė pasaulėžiūra ir taisyklės. Panašiai jaučiasi ir kaimų gyventojai, kurie savo mažame socialiniame burbule patiria nusivylimus bei džiaugsmus. Menininkai į šias bendruomenes žiūri kaip į galimybę naujomis akimis suvokti realybę. Jų kūriniuose jaučiamas žaismingumas ir nuoširdus smalsumas, kuris užkrečia žiūrovą, esantį toli nuo vaizduojamų miestų ir jų gyventojų.

Darbai į miesto erdvę įsikomponuoja gan žaismingai. Vieni menininkai naudoja išdidintus skalbinių rutulius, kad skalbėjų darbo rezultatus meniškai įkomponuotų į geležinkelio keleivių aplinką, kiti, pasitelkdami plakatus, pristatančius politines ir lyčių problemas, įsilieja į viešąją erdvę Kauno mieste, siekdami padėti pamatus pokalbiui apie socialinį ir politinį aktyvizmą.

Tuo tarpu Kauno paveikslų galerijoje šios dalies darbai, kurių didelę dalį sudaro nuotraukos ir filmai, erdvėje kuria atskirus pasaulius. Juose žiūrovas gali susipažinti su skirtingais gyvenimo periodais ir jų specifikomis, pradedant žaidimais vaikystėje, jaunatvišku maištu jaunystėje, nostalgija vidutiniame amžiuje, baigiant gyvenimo prasmių ir pasiekimų refleksija senatvėje. Šioje parodos dalyje kūriniai skatina žiūrovą domėtis skirtingais gyvenimo aspektais.

Menininkai daugiausia dėmesio kreipia į gyvenviečių prasmių suvokimą bei skirtingų gyvenimo tarpsnių specifiką. Miestai yra suvokiami kaip sudėtingos struktūros, kurias sudaro specifinė istorija ir jos interpretacija skirtingais laikotarpiais, bei skirtingos gyventojų grupės, kurių lemtys stipriai persipynusios su miestų struktūra. Analizuojant šios dalies darbus akivaizdu, kad miestų specifika stipriai susieta su jos gyventojais ir istoriniais pokyčiais. Menininkai naudoja vizualinius koliažus, kad atvaizduotų tyrinėjamos vietos, atminties ir žmogaus gyvenimo sąsajas.

Analizuojant parodoje „MagiC Carpets Landed“ eksponuojamus darbus, kūrybinių dirbtuvių siekius bei pateikiamų bendruomenių specifikas, galima pasiklysti tarp skirtingų idėjų ir patirčių. Vis dėlto, darbus vienija pozityvumas ir žaismingumas. Nors yra darbų, analizuojančių sudėtingas temas, pavyzdžiui, migraciją, moterų socialines problemas, žmogaus mirtingumą ar požiūrio pasikeitimą į istorines vertybes, darbai nekelia neigiamų emocijų. Tai nereiškia, kad vaizduojamos idėjos nėra svarbios ar reikšmingos. Priešingai, darbai idėjas perteikia subtiliai, tačiau efektyviai. Tokiu būdu žiūrovas turi galimybę racionaliai pažvelgti į problemas, su kuriomis susiduria konkrečios bendruomenės, ir susivokti, kokią įtaką tai turi jam, kaip jis jaučiasi būdamas akistatoje su nepažįstamų, bet neįprastai artimų žmonių patirtimis. Didžiausias parodos „MagiC Carpets Landed“ ir jos organizatorių pasiekimas yra bendruomenių patirčių įkomponavimas į viešąsias Kauno miesto erdves taip, kad žiūrovas turėtų galimybę su jomis susipažinti iš arti ir turėtų laiko susivokti savo paties jausmuose.

Marodą „MagiC Carpets Landed“  apžvelgia menotyrininkė Justina Kiuršinaitė

DALIS MAGIC CARPETS LANDED PARODOS EKSPOZICIJOS KAUNO PAVEIKSLŲ GALERIJOJE LANKYTOJAMS ATVIRA IKI SAUSIO 30 d. DAUGIAU INFORMACIJOS APIE PARODĄ landed.magiccarpets.eu (žiūrėti čia).