Pasakojimai apie migraciją ir pabėgėlių patirtis: interviu su menininku Hamedine Kane

Hamedine’as Kane’as (g. 1983, Mauritanija) – šiuolaikinio meno kūrėjas ir režisierius. Tarp Briuselio, Dakaro ir Paryžiaus kuriantis menininkas savo kūryboje gilinasi į ribines teritorijas ir klajoklių tapatybę. Jo darbų ašyje šiuolaikinė Afrika ir kultūrinis jos paveldas pasklidęs po visą pasaulį. Kane’o filmas „La Maison Blue“ (liet. Mėlynas namas) apie „Kalė džiunglėmis“ vadinamoje pabėgėlių stovykloje Prancūzijoje gyvenantį menininką Alpha 2020 m. Amsterdamo tarptautiniame dokumentinių filmų festivalyje (IDFA) pelnė specialų žiuri paminėjimą. Pokalbyje menininkas dalinasi mintimis apie pasaulinę pabėgėlių krizę, savo kūrybinę praktiką ir daugiasluoksnę instaliaciją, kuri pristatoma 14-ojoje Kauno bienalėje.

Mokėtės bibliotekininkystės. Kaip pradėjote kurti meną? Kokį vaidmenį Jūsų kūryboje atlieka literatūra?

Taip, kurį laiką dirbau bibliotekose ir archyvuose Afrikoje, o vėliau ir Europoje. Perėjimas nuo bibliotekininkystės į kūrybą nutiko beveik natūraliai.

Mano pradžia mene neatsiejama nuo mano patirties knygų industrijoje. Daug laiko praleidau skaitydamas ir dalindamasis perskaityta literatūra Nuakšoto darbininkų klasės rajonuose.

Šiandien knyga kaip objektas, forma, perdavimo, dalijimosi ar ryšio priemonė vis pasirodo mano darbuose.

Galima sakyti, kad kai kuri literatūra man yra įkvėpimo šaltinis. Mane ypatingai domina Pietų šalių literatūriniai judėjimai ir rašytojai(-os). Šiuo metu labai domiuosi Afrikos-Amerikos, Karibų jūros regiono ir juodaodžių diasporų Europoje literatūra.

Savo kūryboje dažnai gvildenate tremties sąvoką ir tyrinėjate migracijos klausimus.  Kaip susidomėjote šiomis temomis?

Mane domina judėjimas ir klajonės. Tai, ką Gilles’is Deleuze’as vadina „deteritorizacija“.

Apskritai kalbant, pasaulinė pabėgėlių ir migrantų padėtis turėtų rūpėti mums visiems. Tai viena svarbiausių mūsų laikų ir mūsų pasaulio problemų, kvestionuojanti mūsų žmogiškumą.

Tai, kaip elgiamasi su pabėgėliais Viduržemio jūros regione ir Europos prieangiuose, yra skandalinga. Tikra gėda. Ne ką geresnė padėtis prie JAV sienos su Meksika ar Balkanuose ir Rytų Europoje.

Štai kodėl šios sąvokos man įdomios ir atlieka svarbų vaidmenį mano darbuose.

2018 m. kartu su kolega menininku Stéphane’u Verlet-Bottéro įkūrėte „L’École des Mutants“ (liet. Mutantų mokykla) – bendrą tyrimų, meno ir aktyvizmo platformą Dakare. Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie mokyklos idėją ir veikimo principą?

„L’École des Mutants“ yra bendradarbiavimo platforma, kurios nariai Afrikoje, Azijoje, Europoje ir Karibų jūros regione nuolat keičiasi. Taip pat tai mobilizacijos ir gamybos erdvė. Ir dar tai – mokykla. Tai erdvė, kurią įvairiais būdais galima aktyvinti bet kur. Pavyzdžiui, organizuojant liaudies susitikimus – mutantų susitikimus. Kuriame filmus, leidžiame tekstus ir dirbame kitomis formomis. „L’École des Mutants“ – tai priemonė, leidžianti mums tyrinėti ir kvestionuoti modernią Afrikos ir jos diasporų visame pasaulyje istoriją. Tai visiems prieinamas įrankis.

Šiuo metu, reziduodamas Paryžiaus tarptautinių menų centre, įgyvendinate projektą „Trois Américains à Paris“ (liet. Trys amerikiečiai Paryžiuje). Būtų įdomu išgirsti daugiau.

Rengiuosi įgyvendinti tiriamąjį projektą apie tris garsius amerikiečius juodaodžius rašytojus, kurie XX a. antroje pusėje išsikėlė į Paryžių: Richard Wright, Chester Himes ir James Baldwin. Taip pat projekte kalbėsiu apie jų amžininkus JAV, ypač jų buvimo Europoje metu.

Projektas bus tarsi tyrimas-akcija, paremta spekuliatyviu „padėties žinojimo“ tyrimu. Jis remsis mokslininkų, literatūros kritikų, leidėjų, istorikų, teoretikų, geografų, miestų specialistų, gidų, o taip pat viešbučių savininkų, gyventojų ir gyvenimo bei švenčių vietų nuomininkų liudijimais.

Ši liudijimų kompozicija taps darbo, kuriame daug dėmesio skirsiu trijų rašytojų vadinamiesiems protesto romanams, pagrindu. Išryškinsiu jų kūriniuose juntamas išgyvento smurto ir nepasidavimo etikečių klijavimui patirtis.

Akivaizdu, kad Jūsų praktika neatsiejama nuo tyrimų ir asmeninio kontakto su įvairiais žmonėmis. Kaip atrodo įprasta Jūsų darbo diena?

Oi, įprastos dienos nėra.

Galima sakyti, kad dirbu visą laiką… Domiuosi beveik viskuo. Galvoju apie įvairiausius dalykus, kurie tiesiog yra ir kuriuos tam tikru momentu panaudoju, kad ką nors sukurčiau, padaryčiau ar išmąstyčiau.

Mano projektai reikalauja daug laiko skirti tyrimams, skaitymui ir susitikimams. Visi šie dalykai man labai patinka.

Tai pasaulis, kuriame gyvenu!

Ką paruošėte 14-ajai Kauno bienalei?

Kauno bienalėje prisiminsime garsaus Senegalo rašytojo ir kino kūrėjo Ousmane Sembène kūrybą. Jis laikomas šiuolaikinio Afrikos kino tėvu. Jis buvo atsidavęs ir vizionieriškas menininkas. Pagerbsiu jį ir pamėginsiu parodyti tam tikrą jo kūrybos tęstinumą. Tai yra didelė, niekur dar nerodyta instaliacija su įvairiais kino ir garso elementais, medžio raižiniais, tekstilės kūriniais ir kitomis detalėmis.

Šį tą kuriate ir bendradarbiaudamas su Nacionaliniu Kauno dramos teatru. Papasakokite daugiau.

Projektą dar tik pradedu. Tačiau jau netrukus projektas pasipildys bendradarbiavimu su „Raw Material Company“ meno centru Dakare. Visa tai bus susiję su tuo ką ruošiu Kauno bienalei.

Mėginsime įsivaizduoti dviejų šventų monstrų Ousmane Sembène ir Jono Meko susitikimą bei pokalbį.

Kalbėjosi Justė Litinskaitė