Gerumo galia architektūroje. Interviu su architekte Alžbėta P. Brůhová

Architektė Alžběta P. Brůhová tiki, kad viešosios erdvės turi būti prieinamos visiems. Ji yra architektė, Prahos menų, architektūros ir dizaino akademijos tarptautinės studijos „A2 | Future Architectures Platform“ koordinatorė bei organizacijos „Architektky“ bendraįkūrėja. Šiuo metu Kaune Alžběta dalyvauja savo pirmoje rezidencijoje su projektu „Magic Carpets“. Jo metu architektė rengia dirbtuves, tapusias renginio „The Power of Kindness“ dalimi. Kartu su Dainavos bendruomenės nariais Alžběta tyrinėja rajoną ir diskutuoja apie tai, kaip erdvės atliepia žmonių poreikius.

Šios temos tapo dar labiau pastebimos rengiantis pokalbiui ir keliaujant susitikti su Alžběta – tą teko daryti einant per neišvengiamą centrinę požeminę perėją. Kol viršuje automobiliai juda be trikdžių, žmonės apačioje, su lagaminais, krepšiais, vežimėliais ir dviračiais skirtingais būdais prisitaiko prie tos pačios erdvės, kad galėtų pereiti gatvę. Tai kelia svarbius klausimus apie bendras miesto erdves ir įtrauktį. Besileisdama laiptais galvojau, kaip tobulas judėjimas mieste atrodytų Alžbětos akimis? Su architekte kalbėjomės apie tokias situacijas, apie architektūrą ir architektūras, neatrastus profesijos įrankius, bandymus šį lauką praplėsti ir, žinoma, drąsa bandyti kitaip.

Agnė Sadauskaitė: Jau įvyko pirmasis dirbtuvių susitikimas su Dainavos gyventojais. Nekantrauju išgirsti Tavo įspūdžius.

Alžběta P. Brůhová: Į rezidenciją patekau netikėtai – kuratorių komanda mane atrinko iš rekomenduotų menininkų „Magic Carpets“ sistemoje. Jaučiu, kad jau dabar labai daug gaunu. Į pirmąjį susitikimą atėjo daugiau nei 20 žmonių, visi jie priklauso Dainavos bendruomenei. Žmonės vieni kitus pažįsta jau seniai, prieš pat dirbtuves šventė vieno iš narių gimtadienį, tad ir atmosfera buvo labai gyva. Kiekvienas narys prisistatė, kalbėjomės apie tai, ką galime duoti ir kokių lūkesčių turime iš būsimų užsiėmimų. Dauguma minėjo, kad nori patirti bendrystę ir išmokti kažko naujo. Ši grupė rinksis visus tris mėnesius, tačiau dalyvavimas yra savanoriškas. Išskirtinė patirtis būti veikiančios kaimynų bendruomenės dalimi.

Agnė: Koks Tavo planas šioms dirbtuvėms?

Alžběta: Mano planas nuolat kinta – turiu pagrindinę kryptį, tačiau niuansai keičiasi. Dirbtuvės bus sudarytos iš įvairių užduočių, kurių metu pažvelgsime į rajoną sąžiningai įtraukios erdvės (angl. fair shared space) principu. Tai reiškia šiuos dalykus: ar miesto dalis atitinka įvairių naudotojų poreikius, ar prioritetą teikia tam tikram naudojimosi būdui, pavyzdžiui, automobilių vairuotojams, o ne pėstiesiems ir dviratininkams, sveikiems, o ne turintiems negalią, tam tikroms lytims ir panašiai. Šiuos pokalbius ir rezultatus vizualizuosime, labai noriu įtraukti ir darbą su tekstile. Man patinka jos švelnumas ir gebėjimas derėti su tiksliomis geometrinėmis formomis. Tuo pačiu tekstilės negalima lengvai sumodeliuoti CAD programa, kurią naudojame architektūros studijose. Tekstilę derinsime su mediniais rėmais ir kursime daugiafunkcinius baldus, kuriuos bus galima naudoti tiek lauke, tiek viduje.

Agnė: Šioje vietoje, kurioje kalbamės, visai netoli yra keramikinė plytelė su įrašu: „Visi nueiti gyvenimo žingsniai mane atvedė čia, dabar“ (Alberto Garutti kūrinys sukurtas 12-ai Kauno bienalei). Alžběta, papasakok, kokie gyvenimo įvykiai ir laimingi atsitiktinumai lėmė, kad esi čia, dabar Kaune?

Alžběta: Man labai patinka ši citata. Pirmoji kategorija yra tai, ką padariau pati, o kita – aplinkybės, kurios mums duodamos nuo gimimo. Gimiau laisvoje demokratinėje valstybėje, iškart po revoliucijos 1990-aisiais, o kadangi gyvenu Europos Sąjungoje, tai suteikia man šias galimybes ir privilegijas. Man pasisekė studijuoti architektūrą puikiame universitete, kuriame susijungė architektūra, dizainas, menas ir meno teorijos. Tai prisidėjo prie to, kad architektūrą suvokiu plačiau nei mokoma techninės pakraipos universitetuose. Baigusi studijas, palikau universitetą, bet dabar vėl ten dirbu kaip studijos koordinatorė – esame trys moterys, vadovaujančios nepriklausomai architektūros studijai „A2|Future Architectures Platform“. Kartu su kolegėmis dažnai diskutuojame apie architektūros perspektyvas. Turime daug plačiau žiūrėti į architektūrą, kuri nėra tik pastatų projektavimas. Asmeniniame lygmenyje šie interesai ir užmegztas profesinis tinklas atvedė mane prie nuostabios galimybės praleisti šiek tiek laiko rezidencijoje Kaune.

Agnė: Norėčiau sužinoti daugiau apie profesinį tinklą, kurį sudaro ne tik pažintys, bet ir jame susipynusios idėjos. Kaip apibūdintum savo architektūrinį stilių ir filosofiją?

Alžběta: Koks lengvas klausimas (juokiasi). Jaučiu, kad dažniausiai susitelkiama į rezultatus ir jų dydį architektūroje, tai yra į pateikimą ir reprezentaciją: visos gražios pastatų nuotraukos, spalvos, laimingi žmonės priešais juos – dažniausiai baltaodžiai ir fiziškai stiprūs. Tačiau rezultatas turi per daug svorio ir užgožia kitus, mažiau apčiuopiamus aspektus, kuriuos norėčiau, kad daugiau pastebėtume. Kaip elgiamės vieni su kitais bendradarbiaudami, kokius santykius kuria architektūra ir ar pasinaudosime kitais vien tam, kad turėtume gražų pastatą… Man svarbiausia yra sekti tam tikrų jėgų ir traukos sistemų srautą ir stebėti, ar atsiranda erdvės kitiems dalykams įvykti.

Agnė: Esi įvairiems poreikiams pritaikytų ir įtraukių erdvių šalininkė. Tavo tinklalapyje radau klausimą, kurį norėčiau užduoti ir čia: kaip vietos gali padėti ugdyti ir plėtoti unikalius gebėjimus bei tapatybę?

Alžběta: Man svarbiausia – susisiekti su erdvės naudotojais, nes jie yra aplinkos ir savo pačių poreikių ekspertai; natūralu, jog vienas žmogus negali visko numatyti. Tokiu atveju bendradarbiavimas yra labai prasmingas. Geriausia parama – pakviesti erdvės naudotojus išsakyti savo poreikius, pavyzdžiui, darželio vaikai gali pasakyti, kad jie nieko nemato, kai langai iškelti taip aukštai. Palaipsniui sužinai, ko jiems reikia – spalvų, augalų, tam tikrų medžiagų, ir gali geriau suprasti jų poreikius kurdama juos supančią erdvę. Įtraukus naudotojus į projektavimo ar statybos procesą, o ne tik surenkant jų „poreikių sąrašą“ pradžioje, galima sukurti dar labiau palaikančią aplinką. Dalyvavimas kūrime stipriai suartina.

Agnė: Kokiose erdvėse Tu jautiesi geriausiai?

Alžběta: Man patinka patirti naujus dalykus ir nenoriu per ilgai užsibūti vienoje erdvėje. Asmeniškai labiau mėgstu tas vietas, kurios nėra visiškai užbaigtos. Kalbant apie tipologijas, man nepatinka erdvės, kuriose yra aiškiai dominuojanti pusė, pavyzdžiui, didelės automobiliams skirtos gatvės miestuose. Tokiose vietose negaliu nusiraminti, mano mintys nuolat blaškosi.

Praėjusį žiemos semestrą universitete nagrinėjome temą „City of Care“ (liet. „Globos miestas“). Vienos iš mano koordinuotų dirbtuvių buvo apie vaikus ir jų teises mieste. Įsigilinau į šią temą ir įdomiausios pasirodė tos vietos, kurios nėra specialiai kurtos vaikams, tačiau jose kviečiami būti tiek jie, tiek suaugusieji, priešingai nei, pavyzdžiui, žaidimų aikštelės. Jose tėvai dažniausiai nuobodžiauja ar yra pavargę, stebi savo vaikus iš šalies. Viena iš tokių erdvių yra „Atlas“ – Prahos Nacionalinės galerijos dalis. Joje įrengta bendradarbystės zona, muzikos zona, žaidimų aikštelė, kavinė. Jie kvietė bendradarbiauti vizualiuosius menininkus, įėjimas yra nemokamas. Vaikai, žinoma, išlieka vaikais ir juos galima girdėti visose galerijos erdvėse, tačiau daugumą žmonių tai intriguoja.

Agnė: Numanau, kad šios idėjos gali sietis ir su kita Tau svarbia tema – kurdama remiesi šiuolaikinėmis feministinėmis teorijomis. Kaip tai pasireiškia praktikoje?

Alžběta: Tai mano gyvenimo tema, ir ją, matyt, tyrinėsiu iki savo dienų pabaigos. Aplinką ir architektūrą (ir ne tik) galima nagrinėti pasitelkiant feministinį požiūrį. Man tai nėra susiję tik su lytimi. Tai apie erdvės atvėrimą visiems, kurie buvo (ar yra) nepakankamai atstovaujami: moterims, spalvotiems žmonėms, daugiau nei žmogui, ne automobilių infrastruktūroms, ar net jei mąstome apie įvairias kolektyvines formas (kaip alternatyvą pernelyg reprezentuojamam individualizmui). Tai gali būti tiek tai, ko negalime pasirinkti (tarkim, seksualinė orientacija, odos spalva), tiek tai, ką pasirenkame patys (tarkim, kokią transporto priemonę naudoti). Feministinės teorijos apima procesus ir rezultatus kaip erdvės gali būti labiau subalansuotos naudojimo prasme ir tvaresnės. Ten, kur pasaulis šiandien linksta į tam tikrus elgesio ar požiūrio tipus, neveda mūsų visuomenės į gražią, atvirą, demokratišką, teisingą ateitį, todėl tai – kontragyvenimas, tam tikra pasipriešinimo forma.

Agnė: Išties, pastaruoju metu atrodo, jog ten, kur buvo pasiekta daug progreso, einama keliais žingsniais atgal.

Alžběta: Jaučiu, kad didelė jėga slypi žmonių susitelkime, kaip mano ir kolegės projekte „Architektky“, kaip kaimynų bendruomenė Dainavoje. Vienas žmogus negali lygiai taip pat pasipriešinti tam, kuris turi daug daugiau galios, bet didesnė žmonių grupė gali. Turime išmokti jungtis, kad galėtume siekti geresnės aplinkos. Ir turime tai išmokti savaip posovietinėse šalyse, tokiose kaip Lietuva ar Čekija, nes vis dar jaučiu tą nemalonų poskonį po priverstinio kolektyvizmo ir slopinto individualizmo komunistinėje sistemoje.

Agnė: Viename interviu minėjai, kad darbuose skiri didelį dėmesį meninei projekto pusei, Tau svarbu dvasingumas ir jo praktikos. Kaip suderini kūrybos laisvę ir kliento poreikius bei  apribojimus?

Alžběta: Nusprendžiau sutelkti dėmesį į mažesnio masto projektus, kurie nėra tokie sudėtingi lyginant su kvartalų ar miesto projektavimu. Architektūroje visuomet yra ir kontrolės klausimas. Sistemos sudėtingos ir tampa vis sudėtingesnėmis; norėdama jas įveikti, mūsų visuomenė linkusi viską skaičiuoti, rengiamas didžiulis dokumentacijos kiekis. Procesas išaugo, ir, mano nuomone, toks kelias nėra tvarus. Kai viską kontroliuojame iš anksto, atsitiktinumai iš esmės negali įvykti. Vienas iš meninių sluoksnių, kuriuos bandau įtraukti, yra tam tikras sistemos atvėrimas, neskubu ir nekontroliuoju visų aspektų, pakviečiu kitus dalyvius, pavyzdžiui, vizualiuosius menininkus, ir sumažinu projekto mastelį. Vis dar ieškau savo būdo ir žaidžiu su tuo.

Agnė: Tavo veikla apima daug plačiau nei projektavimas. Kartu su Adéla Pečlová įkūrėte organizaciją „Architektky“. Jūsų misijoje teigiama: „Norime, kad architektūra kaip disciplina būtų įtraukesnė, siūlytų įkvepiančią aplinką žmonėms su įvairia gyvenimo patirtimi bei skirtingu privilegijų lygiu“. Kokius žingsnius žengiate, kad ši misija artėtų prie realybės?

Alžběta: Projektą pradėjome prieš penkerius metus, ir veikla nebuvo linijinė, viskas priklausė nuo energijos ir laiko. Visadd smagu prisiminti pradžią. Buvome nepažįstamos, Adéla man parašė laišką, kad jai patinka mano darbai, ir pakvietė kavos. Apie moterų padėtį architektūroje pradėjau galvoti iškart po universiteto baigimo. Kaip nutiko, kad turime tiek daug moterų absolvenčių, bet jos taip mažai matomos? Apie tai diskutavome su Adéla ir nusprendėme ką nors daryti, taip pat ir dėl darbo sąlygų gerinimo. Pasidalinome patirtimi su aplinkiniais ir viskas prasidėjo kaip maža sniego gniūžtė. Įkūrėme „Facebook“ bendruomenę, ir moterys tiesiog ėmė rašyti ir klausti tų pačių klausimų: kur yra moterys architektės, kaip suderinti darbą ir motinystę, kaip išgyventi, kai darbo sąlygos tokios prastos. Taip pat kartu inicijavome apklausą apie jaunų architektų ir architekčių darbo sąlygas, surengėme mentorystės renginių su vyresnėmis architektėmis, tinklaveikos renginių, profesinių paskaitų apie verslą, teisę, rinkodarą ir kitus dalykus, naudingus pradedantiesiems laisvai samdomiems architektams. Dabar Adéla augina vaiką viena, todėl projektą perkėlėme į „motinystės atostogas“ ir kaupiame energiją. Tačiau projektas vis dar gyvas.

Agnė: Tai man primena ir kitą istoriją, kuomet buvo būtina ilsėtis – dalinaisi, jog buvai praradusi savo balą ir teko naudoti įvairias technikas siekiant jį susigrąžinti. Kaip sekasi ieškoti savo balso? Ne tik gyvenime, bet ir architektūros srityje.

Alžběta: Po operacijos viena balso stygų dalis buvo nutirpusi ir paralyžiuota. Balsas skambėjo kitaip, jame trūko intensyvumo, iš esmės galėjau šnabždėti, o reabilitacija buvo ilga. Niekas nežinojo, ar balsas kada nors bus toks, koks buvo, bet jis galiausiai grįžo. Savo balso architektūros srityje vis dar ieškau ir manau, kad šis procesas tęsis iki gyvenimo pabaigos. Čia, Kaune, sutinku įdomių ir įkvepiančių žmonių, kurie yra protingi, tvirtai stovi ant žemės. Jie suvokia savo ribas, tačiau nelaiko jų kliūtimis, verčiau ieško būdų tas ribas praplėsti. Tai maloni patirtis. Tai taip pat pirmas kartas, kuomet rengiu dideles dirbtuves ir tai labai džiugina. Atrandu naujas savęs puses ir mėgaujuosi tuo.

Agnė: Skamba kaip įkvepianti ir įgalinanti patirtis.

Alžběta: Man visada geriau sekėsi bendradarbiauti mažose grupėse ar individualiai, o darbas su grupėmis – didelis iššūkis. Turėjau šokti į tamsų vandenį ir pažiūrėti, kaip seksis.

Agnė: Bendradarbiavimo praktikos ir eksperimentavimas atrodo labai susiję ir su kitu projektu, kurį pavadinai architerapija. Papasakok plačiau.

Alžběta: Tai – eksperimentas, kilęs iš jausmo, kad architektūra dažnai lieka privilegijuota profesija privilegijuotiems žmonėms. Esu tikra, kad šio lauko profesinės patirties galima pasiūlyti daug daugiau. Ne visiems klientams reikia projekto, plano ar vizualizacijų, nors dažniausiai tai įprasta praktika. Kartais žmonėms tiesiog reikia greitos konsultacijos, naujų būdų, kaip pagerinti savo erdvę, arba tiesiog užtikrinimo, kad jie eina gera linkme.

Architerapiją vis dar testuoju, bet tai – metodų ir konsultacijų serija, padedanti atrasti, kas konkrečioje vietoje geriausiai tiktų, palaikytų ar įžemintų konkretų žmogų ar žmones. Kartais tereikia sutvarkyti namus, pakabinti užuolaidas ar įsigyti spintelę. Kartais reikia naujų baldų, o kartais – sudėtingesnio proceso, tuomet pereiname prie įprasto architektūrinio proceso. Tačiau visada raginu klientus tyrinėti patiems, tad kartais prieš pradėdami dirbti rengiame net asmeninio tobulėjimo sesijas, kurios padeda atsiverti ir geriau pažinti save. Architektūroje yra daug neatrastų kelių. Tai mano mažas bandymas šią sritį praplėsti.

Kalbino Agnė Sadauskaitė

Alžběta P. Brůhová dalyvauja kūrybinėse dirbtuvėse „Gerumo galia“, kurios yra Kauno bienalės projekto Magic Carpets (liet.: „Stebuklingi kilimai“) dalis.

Projektą finansuoja ES programa Kūrybiška Europa ir Lietuvos kultūros institutas.