Tekstilės meno kūrinių parodos Kauno galerinėse erdvėse atidaromos retai. Galbūt todėl parodų lankytojai yra labiau įpratę žavėtis tekstilės darbais, kaip žavimasi gražiais daiktais, nei vertinti šiuos kūrinius kaip konceptualius objektus, skatinančius diskursą, keliančius klausimus. M.Žilinsko dailės galerijoje atidarytoje šiuolaikinės japonų ir lietuvių tekstilės parodoje „Gilios upės teka tyliai“ palikta daug erdvės žiūrovo minčių eigai, kontempliatyviam patyrimui ir gilesniems apmąstymams ne tik apie tekstilę. Su viena iš parodos kuratorių dr. Rasa Žukiene kalbame apie tai, kas yra šiuolaikinė tekstilė, kokią vietą joje užima tradicijos ir kokios filosofinės bei estetinės gijos sieja japonų ir lietuvių tekstilininkes.

– Parodoje eksponuojama šiuolaikinė Japonijos ir Lietuvos tekstilė. Kokia yra šiuolaikinė tekstilė?
– Anksčiau tekstilė buvo siejama su pritaikomumu, praktiškumu, buitimi. Tačiau dabar su šia samprata susijusios tik tradicinės technikos, koloristikos aspektai. Šiuolaikinė tekstilė tai – grynojo meno reiškinys. Jo dalis, kuriame nebėra atskirties tarp žanrų, krypčių, meno šakų. Tekstilė įžengė į šiuolaikinio – konceptualaus – meno lauką. Tik skirtingai nuo kitų vaizduojamojo meno šakų, tradicinių technologinių dalykų ji neatsižadėjo, o juos sėkmingai panaudoja.

– Ar tradiciniai technologiniai aspektai šiuolaikinėje tekstilėje yra išlaikę savo archajiškumą, ar jie kinta?
– Tradicijos tekstilės mene yra gerbiamos, bet, atsižvelgiant į parodos „Gilios upės teka tyliai“ kontekstą, Japonijos menininkės artimumą tradicijoms išlaiko labiau nei lietuvės, nes mūsų tekstilininkės stengiasi ir geba papildyti tradicijas tuo, kas yra labai šiuolaikiška. Pavyzdžiui, kompiuterinėmis technologijomis, šiuolaikiniais fotografijos atspaudo panaudojimo būdais ir pan. Lietuvių menininkės šioje srityje daro didelius atradimus. Puikus to pavyzdys yra prof. Laima Oržekauskienė-Ore viename iš parodoje eksponuojamų kūrinių, jungianti senovinį rankinį audimą ir kompiuterinės fotografijos atspaudus.

– Ar galima sakyti, kad šiuolaikinėje lietuvių tekstilėje ryškios atskirties tarp tradicijų ir konceptualios idėjų raiškos nėra?
– Žinoma, yra daug skirtingų menininkių, kuriančių labai įvairią tekstilę, bet tai, ką žiūrovas pamatys būtent šioje parodoje, atskleidžia tradicijų ir šiuolaikinių raiškos priemonių susiliejimą bei tekstilininkių išradingumą, todėl pamatyti šią parodą kiekvienam yra vertinga.

– Parodoje eksponuojami penkių japonių ir penkių lietuvių menininkių darbai. Ar reikėtų ieškoti skaičiaus „dešimt“ simbolinės prasmės?
– Tikrai nereikėtų. Ši ekspozicija yra tarptautinio tekstilės meno projekto, kurio paroda šių metų pavasarį atidaryta Kioto mieste, Japonijoje, dalis. Ekspoziciją M.Žilinsko dailės galerijoje papildo jaunų lietuvių tekstilės menininkių kūriniai. Gausus kiekis darbų parodoje sąlygotų nemažus logistinius sunkumus, be to, manau, kad jų kiekis nieko nepakeistų. Kaip kuratorė galvoju, kad šiuolaikiniai žmonės yra gana nekantrūs ir sulaikyti jų dėmesį yra sunku, todėl didelė paroda gali sulaukti ir atmetimo iš žiūrovų. Dėl to, kad eksponuojame 10 menininkių kūrinius, šios parodos architektūra yra erdvi ir, manau, jog būtent erdvė ir nedidelis kūrinių skaičius tikrai leis šiuolaikiniam žmogui pasigilinti į kiekvieną darbą jo kantrybės ir jėgų amplitudėje.

Skaityti toliau / Kauno diena / Tekstas: Ainė Jacytė / Nuotrauka: G. Žaltauskaitė