Jasmina Cibic (g. 1979) – slovėnų kilmės menininkė, gyvenanti ir kurianti Londone. Savo praktikoje menininkė gvildena nacionalinės reprezentacijos, tautinio identiteto kūrimo ir lyties lygybės klausimus mene bei architektūroje. Šią vasarą vyksiančioje 12-oje Kauno bienalėje „PO IŠVYKIMO | PRIEŠ ATVYKSTANT“dalyvausianti ir Kaune neseniai viešėjusi menininkė, pokalbio metu dalinosi mintimis apie savo kūryboje gvildenamas temas, įkvėpimo šaltinius, nuolatinę baimę bei grėsmę tapti tik dar viena bienalėse turistaujančia menininke ir siekį to išvengti.  

Jūsų meninė praktika atsispiria nuo „minkštosios galios“ sąvokos, tyrinėja meno bei architektūros panaudojimą politiniams tikslams ir nacionalinio identiteto konstravimo ypatybes. Papasakokite apie savo tyrimus šiomis temomis ir kaip pradėjote su jomis dirbti.

Pastaraisiais metais buvau įsitraukusi į archyvinės medžiagos apie „minkštosios galios“ puoselėjimą liekanas, liudijančias apie meno ir architektūros panaudojimą siekiant sukurti ir įtvirtinti naujas įvairių valstybių ideologijas jų atstovų užsakymu. Pasaulinės parodos, valstybinio įvaizdžio kūrimas, žlugusios ideologijos ir nacionalinės valstybės tapo kertinėmis mano kūrybos temomis. Gvildenti šias temas ėmiausi įkvėpta įvairių tautų išgyventų tapatybės krizės sukeltų pokyčių ir šių valstybių vykdomo „kultūrinio eksporto“, kuomet kairiųjų pažiūrų politikai ir populizmas ardo progresyvų kultūrinį jų kapitalą.

Savo darbuose nuolat kvestionuojate menininko galią kurti tautinį naratyvą. Kaip apibrėžtumėte šią galią ir kokios atsakomybės ją lydi?  

Nenorėčiau teigti, kad menininkas turi galios formuoti visapusišką nacionalinį pasakojimą. Tiesą sakant, formuoju poziciją, kuri kaip tik išsako tokios galios neįmanomumą, nors šis ir buvo praleistas pro pirštus įvairių valstybinių ir tarptautinių institucijų. Tai labai įdomus paradoksas: menas yra naudojamas nacionalinių ir ideologinių valdžių tam, kad šias įrėmintų, atstovautų ir apibrėžtų.

Jūsų praktikoje itin ryškūs lyties klausimai. Papasakokite apie šią Jūsų darbuose gvildenamą temą daugiau.

Man labai pasisekė, nes turėjau galimybę tyrinėti kai kuriuos nepaprastus patriarchalinių architektūrinių konstrukcijų atvejus. Patvirtintos valstybių, šios architektūrinės konstrukcijos mena lemiamus XX a. Europos identiteto krizės momentus. Pavyzdžiui, esu tyrinėjusi 1961 m. prasidėjusio Neprisijungimo judėjimo Buvusioje Jugoslavijoje atsiradimą, arba Mieso van der Roheso projektą meno kolekcininkams Krėfelde, dėl kurio architektui buvo patikėtas Vokietijos re-estetizavimas 1929 m. vykusioje Barselonos pasaulinėje parodoje.

Gilindamasi į šias temas ir su jomis siejamus politinius išrašus, supratau, kad moters balsas šiose diskusijose paprasčiausiai neegzistuoja. Todėl, architektūrą savo darbuose paverčiu valstybės metafora. Mano darbuose ji prilyginama Tautos motinos alegorijai, kuriai, paradoksalu, bet vienu metu tenka ir žavėti, ir ginti. Taigi, mano darbai visada yra orientuoti į praeities (ir dabarties) lyčių politikos klausimus, o moters figūra juose visuomet atlieka emancipuotos politinės minties nešėjos vaidmenį. 

Performatyvi Jūsų video darbų serija pavadinimu „Nada“ – įdomus pavyzdys, kaip meno dėka galima gilintis į moteriškos pozicijos neegzistavimo tautų kūrimo diskurse problemas. Gal galite papasakoti apie šią savo darbų seriją?

Mano filmų trilogijos „Nada“ pavadinimas kroatų kalboje reiškia viltį, tačiau kartu tai nuoroda į Nada Kareš-Richter, aktorę ir modernistinės architektūros atstovo Vjenceslavo Richterio partnerę. „Nada“ pristato tris žymius Europos modernizmo architektus ir tyrinėja jų projektų vaidmenį formuojant nacionalinį įvaizdį lemiamomis XX a. Europos istorijos politinės krizės akimirkomis.

Pavyzdžiui, pirmosios „Nada“ dalies (2016 m.) subjektas – pirmasis, tačiau taip ir neįgyvendintas, Vjenceslavo Richterio sumanymas Jugoslavijos paviljonui 1958 m. vykusioje Briuselio pasaulinėje parodoje. Šiame filme, aš atkuriu paviljoną, kaip skulptūrą, kuria smuikininkė Dejana Sekulić mėgina groti Bélos Bartók baleto „Stebuklingas mandarinas“ ištrauką. Šis baletas 1958 m. Briuselyje vykusioje pasaulinėje parodoje buvo pagrindiniu meno kūriniu atstovavusiu Jugoslaviją.

O štai, antrojoje „Nada“ dalyje (2017 m.) pristatau naujai interpretuotą ir perrašytą „Stebuklingo mandarino“ choreografijos versiją. Bendradarbiaujant su choreografe Lea Anderson baletui buvo suteiktas naujas pavidalas, o originalūs Bélos Bartók baleto personažai – sąvadautojas, prostitutė ir egzotiškasis mandarinas, buvo pakeisti politikų archetipais, Motinos tėvynės idealo personifikacija ir labiausiai užgauliojamu moderniu specialistu – architektu.

Galiausiai, trečioji „Nados“ dalis (2017) buvo nufilmuota dvejose Ludwigo Mieso van der Roheso tarp 1927 m. ir 1930 m. suprojektuotose rezidencijose „Haus Lange“ ir „Haus Ester“ Krėfelde. Filmo scenarijus sukurtas jungiant archyvinius nuorašus, politines diskusijas, ataskaitas ir asmeninius laiškus, kuriuose kalbama apie 1929 m., 1937 m., ir 1958 m. Jugoslavijos reprezentacijas pasaulinėse parodose ir jų paveldą. Mano sukurtame scenarijuje išryškėja trys pozicijos: Menininko, Kuratoriaus ir Vokiečių valstybės. Šios trys alegorinės asmenybės dalyvauja diskusijoje apie meno kūrinių, kurie turėtų būti eksponuojami nacionaline reprezentacija grįstuose renginiuose, idant sulauktų tarptautinio pasisekimo, estetiką ir stilių. 

Savo darbuose daug dėmesio skiriate istorijai, architektūrai ir kalbai. Todėl, siekdama įgyvendinti didelės apimties mokslinius-meninius tyrimus, apjungiančius skirtingų sričių mokslininkus, architektus ir menininkus, nuolat dirbate su archyvais. Kuo ypatingas mokslininko-menininko darbas, persipynęs su kolektyvinėmis meninėmis strategijomis? Kaip paprastai atrandate savo darbų atspirties taškus?

Siekiu kurti žiūrovus įtraukiančias instaliacijas ir filmus, kurie veikia kaip savotiški pasakojimai specifinėmis temomis, po kaulelį narstantys tautos kūrimo, valdymo ir lyčių lygybės klausimus. Nepaisant pristatomo diskurso sudėtingumo, galutinis mano kūrinių tikslas, nėra sekti painias pamokančias pasakas. Siekiu kurti erdvę, į kurią žiūrovas kviečiamas pasinerti ne tik mintimis, bet ir vis kūnu.

Paprastai dirbu tiesiogiai bendradarbiaudama su meno institucijomis, bienalėmis ir festivaliais, kviečiančiais mane dirbti temomis, kuriomis garsėja mano kūryba, idealogiškai permąstyti kultūrą. Kaip įmanydama stengiuosi susitapatinti su vietine aplinka, tam kad netapčiau dar viena meno turiste kuriančia naujus su kontekstu sietinus kūrinius. Nuolat nerimauju, kad išvengti bent menkiausio meninio turizmo atspalvio yra neįmanoma. Tačiau, man labai įdomu tyrinėti, kaip menininkai yra kviečiami komentuoti, vertinti ir kritikuoti svetimą aplinką. Tiesą pasakius, mes labai dažnai tikime, kad turime galios naujam gyvenimui įkvėpti svetimą kultūrinį kapitalą. Mane neapsakomai žavi tokia kultūrinio eksporto forma ir šiuolaikinės mūsų būklės mįslė, siūlanti naujus pasipriešinimo sistemai būdus, kurianti naujus pasakojimus ir skatinanti naujų metodologijų kūrimą.

Koks įprastai, Jūsų nuomone, yra meno vaidmuo? Ar jo paskirtis – atkreipti mūsų dėmesį į tam tikrus dalykus?

Manau, kad meno vaidmuo yra prasčiausiai įvardinti, kokius klausimus reikėtų užduoti. Atsakymų, žinoma, jis pateikti negali. Tačiau iškeldami tinkamus klausimus, galime sukurti naują platformą diskusijoms, atgaivinti pamirštas mintis ar istoriją, ir pasirūpinti, kad ji vėl taptų matoma. Šiuo metu visoje Europoje įsigali suvokimas, kad istorija turi blogą įprotį kartotis.