Miesto kelionės tematiką pasirinkusi bienalė šių metų vasarą stebins ne tik parodomis, bet ir neįprastu darbo metodu – bendrakuratorystės principu. Tarptautinė jaunų, kylančių kuratorių komanda, vadovaujama konsultuojančio kuratoriaus Lewiso Biggso (Didžioji Britanija), pasiryžusi ne tik įgyti patirties, bet ir perteikti savo žinias kolegoms. Pokalbis su viena šių metų Kauno bienalės kuratorių – Neringa Stoškute – apie Kauno transformacijas, įsimintiniausius šių metų menininkus ir iššūkius, kylančius dirbant su skirtingą žinių bagažą sukaupusiais kolegomis, reziduojančiais skirtingose pasaulio šalyse.

12-osios Kauno bienalės koncepcija tapo kelionė, kaip miesto transformacija istorijos sūkuryje. Kaunas iš tiesų išgyveno labai daug identiteto pasikeitimų ir nukeliavo ilgą kelią, kol tapo miestu, kurį pažįstame šiandien. Kaip manote, kur jis toliau keliauja? Kur nuves šios transformacijos?

Kai buvo nuspręsta, kad šių metų bienalės tema taps kelionė, buvo mąstoma apie platesnį kontekstą – kasdienę kelionę įvairiais gyvenimo aspektais. 2018 m. rudenį įvyko pirmasis bienalės kuratorių susitikimas, kurio metu skyrėme itin daug dėmesio Kauno istorijai – turėjome nemažai ekskursijų su vietos istorikais, kurie mums papasakojo apie atskiras miesto dalis – Senamiestį, Naujamiestį, Žaliakalnį, ir tai, kaip formavosi šios vietovės, kokį sąryšį viena su kita jos turėjo, kaip migravo patys gyventojai. Šios patirtys paskatino susieti kelionės konceptą su miestu ir jo transformacijomis – apėmėme laikotarpį nuo XIX a. pabaigos – tarpukarį, sovietmetį, nepriklausomybės atkūrimo pradžią. Žvelgiame ir į netolimą ateitį – kaip miestas atrodys 2022 m., kai taps Europos kultūros sostine.

Atsakant į klausimą, kaip toliau keisis miestas, – iš tikrųjų, yra sunku tai nuspėti. Man atrodo, kad jis tampa vis labiau kultūriškas, atviras įvairioms bendruomenėms. Tai yra labai svarbu, nes Kaunas visada buvo daugiakultūris miestas, tik po Antrojo pasaulinio karo prarado šią savybę. Daugiakultūriškumo tema bienalėje bus vienas kūrinys – Roberto Narkaus instaliacija Kauno senosiose kapinėse, kur dabar įsikūręs Ramybės parkas. Manau, kad būtent šios kapinės parodo didžiulį miesto daugiatautiškumą – įkūrus jas, sklypai buvo lygiomis dalimis padalyti krikščionims, stačiatikiams, žydams, musulmonams. Kauną šiandien įvardinčiau ir kaip alternatyvios kultūros miestą – manau, kad jis iš dalies yra dar neatrastas. Tačiau artėjant 2022 m. jo kultūrinis veidas vis labiau stiprės.

Tęsiant kelionių temą – 2009 m. Glazgo menų mokykloje įgijote tarpdisciplininį interjero dizaino bakalaurą, o 2011 m. baigėte šiuolaikinio dizaino kuratorystės magistro programą Kingstono universitete. Ilgą laiką gyvenote Jungtinėje Karalystėje, čia įleidote šaknis. Kodėl studijuoti doktorantūros grįžote į Kauną?

Magistro studijos Kingstono universitete buvo labai įdomios. Universitetas vykdė programą kartu su Londono dizaino muziejumi – čia mes susitikdavome su edukacinių programų ir marketingo vadovais, praktikuojančiais kuratoriais, tada vykdydavome hipotetines užduotis. Pavyzdžiui, mums būdavo nurodomas menininkas ar parodos tema, ir turėdavome sugalvoti koncepciją šiai parodai. Baigusi studijas trumpam grįžau į Lietuvą dėl draugės vestuvių, kartu vykti pakviečiau ir britę kurso draugę. Kartu aplankėme keletą muziejų Vilniuje ir Kaune – šios viešnagės metu supratau, kad galėčiau užsienyje įgautus įgūdžius pritaikyti Lietuvoje. Kilo mintis apie tiriamąjį darbą, kuriame būtų kalbama apie muziejaus vaidmenį visuomenėje, komunikaciją, siekiant pritraukti auditorijų, ir muziejaus funkcijas apskritai. Tokį tyrimą atlikti norėjau jau seniai, bet Anglijoje vis nepasitaikydavo galimybės. Susisiekiau su Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakultetu, ir pasiryžau studijuoti. Dar viena priežastis, kodėl nusprendžiau grįžti, – gyvenant svetur būtų labai sunku tirti Lietuvos muziejus, nes nežinojau jų konteksto. Anglijoje gyvenau 14 metų, tad Lietuvos kultūros kontekstas man buvo pasidaręs šiek tiek svetimas, neturėjau jokių kontaktų.
<…>

Skaityti toliau / Kauno diena / Gintarė Vasiliauskaitė.