Rusų kilmės latvių menininkė Ieva Epnere savo kūryboje dažnai gvildena sudėtingas identiteto ir jo krizės temas. Autobiografinius elementus ir artimoje aplinkoje šmėžuojančių žmonių patirtis į visumą subtiliai sujungianti menininkė, savo kūryboje tyrinėja persidengiančius individualios ir kolektyvinės atminties taškus. Pokalbyje I.Epnere dalinosi mintimis apie keliones, įkvėpimo šaltinius ir jautrų video darbą, kuris pristatomas 12-ojoje Kauno bienalėje „PO IŠVYKIMO | PRIEŠ ATVYKSTANT“.

Meninėje savo praktikoje dažnai apmąstote identitetą, tradicijas ir ritualus. Kaip pasirenkate darbų temas?
Labai dažnai temą lemia atsitiktinumai, arba įkvepia situacijos, kurių liudininke tampu. Manau, kad mano susidomėjimui identiteto klausimais daug įtakos turi tai, kad pati esu pusiau latvė, pusiau rusė. Tačiau, negalėčiau teigti, jog mano darbai itin dažnai gvildena tradicijas ar ritualus. Kai kuriuose iš jų tą išties darau, tačiau, tai veikiau pavieniai atvejai, kuriuos įkvepia, mano jau minėtos, įvairios situacijos. Kartais, įgyvendindama kai kuriuos darbus užtrunku labai ilgai, nes tenka atlikti išsamų tyrimą, o kartais tiesiog laukiu tinkamos akimirkos. Galų gale, neretai esu kviečiame dirbti vienomis ar kitomis temomis.

Ar, savo darbuose gvildendama sudėtingas istorines temas, renkatės būti dokumentiškai tiksli? Ar, visgi, į pasirinktas temas žvelgiate nevengdama asmeninio žvilgsnio, iš individualios atminties perspektyvos?
Paskutiniuose mano darbuose galima justi polinkį į abstrakcijas. Nors mano darbų ašis dažnai būna dokumentinė, galutinis vizualus rezultatas dažnai lieka gana abstraktus, papildytas įvairiais simboliais. Nesu nei istorikė, nei dokumentinio kino kūrėja, tačiau man patinka savo darbus pradėti nuo istorinių faktų. Visgi, noriu šį tą palikti ir žiūrovo vaizduotei, todėl stengiuosi nepasakyti per daug. Nenorėčiau būti didaktiška.

Dažnai ekspozicijose savo fotografiniams ir video kūriniams mėgstate suteikti materialią išraišką, juose užfiksuotus vaizdus paversdama tekstilės darbais. Kodėl tai darote?
Esu baigusi tekstilės bakalauro studijas. Manau, kad meilė šiai medijai manęs niekada neapleis. Pastaruoju metu jaučiu vis didesnį norą sugrįžti prie medžiagiškumo. Netgi, svajoju apie ekspoziciją, kurioje pristatyčiau išskirtinai tik gobelenus.

Savo ekspozicijai „Sea of living memories“ („Gyvų prisiminimų jūra“) pagaminau gobeleną, kuriame išaudžiau vieną sustabdytą kadrą iš filmo „Potom“ („Vėliau“). Jaučiau poreikį padaryti ką nors savo pačios rankomis, liesdama medžiagą su kuria dirbu. Panašiai elgiausi ir eksponuodama fotografijų seriją „Pyramiden“ („Piramidė“). Tąkart ant šilko atspausdinau kelias serijai priklausančias fotografijas ir iš jų sukūriau tam tikrus objektus.

Kraštovaizdis, ypatingai toks, kuriame matoma jūra, – svarbi Jūsų darbų sudedamoji dalis. Ar kraštovaizdžiui daug dėmesio savo kūryboje skiriate dėl estetinių-meninių sumetimų? O gal tame slypi kokia nors gilesnė mintis?
Gimiau Latvijos pajūryje, Liepojoje. Man augant, užtekdavo iškišti nosį į balkoną, ir jau matydavau jūrą. Ji buvo vos už kelių minučių kelio pėsčiomis nuo namų. Tikiu, kad tai turėjo nemenkos įtakos mano mąstysenai ir darbams.

12-osios Kauno bienalės ekspozicijoje Kauno paveikslų galerijoje šiuo metu rodomas 2016 m. pastatytas Jūsų filmas „Potom“ („Vėliau“). Ką galite papasakoti apie šį savo darbą ?
Filmas „Potom“ („Vėliau“) yra didesnio projekto „Sea of living memories“ („Gyvų prisiminimų jūra“) dalis. Šiame darbe pristatau 6 dokumentines istorijas žmonių, kurie gyvena Sovietmečiu okupuotose teritorijose netoli Baltijos jūros.

„Potom“ („Vėliau“) – tai pusiau dokumentinis, pusiau meninis filmas. Pagrindinio filmo herojaus prototipą sukūriau bendraudama su buvusiais sovietinės armijos kareiviais. Filme įamžinau simbolišką „ne-piliečio“, buvusio jūrų laivyno karininko figūrą.

Jūsų motina yra latvė, o tėvas – rusas, buvęs Sovietinės armijos karininkas. Kaip manote, ar tai turi įtakos tam, kaip savo darbuose kalbate apie sovietinį paveldą Latvijoje?
Net neabejoju, kad asmeninė patirtis turi nenuneigiamos įtakos mano pasaulėžiūrai ir nesenos praeities suvokimui. Manau, kad ši patirtis leidžia gerai suprasti abi puses ir nieko griežtai neteisti. O juk žmonės dažnai linkę matyti dalykus tik juodai, arba baltai.

Pagrindinį filmo „Potom“ („Vėliau“) herojų įkūnijo profesionalus latvių aktorius Girtsas Krūminšas. Kuo įsiminė šis kūrybinis procesas?
Naujasis Rygos teatras garsėja nuostabiais aktoriais. Per pastaruosius 20 metų mačiau ne vieną spektaklį su ten dirbančiais atlikėjais, todėl žinau, kokius vaidmenis jie atlieka geriausiai. Nuo pat pradžios žinojau, kad statydama „Potom“ („Vėliau“) noriu dirbti su profesionaliu aktoriumi, tam, kad pagrindinis herojus labiau primintų abstrakčią figūrą, nei konkretų žmogų. Girtsas Krūminšas buvo pirmasis man į galvą šovęs variantas, mąstant, kas galėtų įkūnyti pagrindinį herojų. Manau, kad padariau gerą sprendimą. Tai buvo pirmas kartas, kai dirbau su profesionaliu aktoriumi. Bendradarbiavimas buvo itin malonus. Tiesą pasakius, visa filmavimo komanda buvo itin gerai nusiteikusi, todėl ir kūrybinis procesas man paliko pačius geriausius prisiminimus.

Šiųmetinė Kauno bienalė tyrinėja kelionės sąvoką, kaip besikeičiančio miesto ir jo gyventojų identiteto metaforą. Kokios kelionės svarbiausios Jums?
Man labai pasisekė, nes dėl darbo keliauju į labai ypatingas vietas. Pavyzdžiui, pirmoji mano meninė rezidencija 2006 m. vyko Islandijoje ir tai mano kūrybinei praktikai turėjo didelės įtakos. O štai 2014 m. buvau pakviesta dirbti Fogo saloje, Niufaulende, Kanadoje. Čia ir įgyvendinau „Pyramiden“ („Piramidė“) fotografijų seriją . Kurį laiką likau atokiame Piramidės miestelyje. Tai buvo vieta be telefono ir interneto ryšio, tačiau laikas praleistas ten buvo tikras lobis, kurį tebelaikau atmintyje. Čia supratau, kad man patinka keliauti vienai ir likti atokiose vietose, nepaisant to, kad itin mėgstu bendrauti.

Teksto autorė: Justė Litinskaitė / Nuotrauka: Kristīne Madjare