Pokalbis su lietuvių kilmės kuratore Elina Valaitė: meno galia ir tarptautinės galimybės Sakartvele

Kūrybiškos Europos platformų projektas „Stebuklingi kilimai“ (ang. MagiC Carpets), suteikiantis galimybę kylantiems menininkams keliauti ir dirbti socialiai įtraukaus ir atsakingo meno projektuose bei kartu su vietos menininkais ir vietos bendruomenėmis kurti naujus meno kūrinius, praėjusiais metais pasveikino naują partnerį – „Tbilisio foto festivalį“. Kartu su šio festivalio viena organizatorių, lietuvių kilmės meno kuratore Elina Valaitė kalbamės apie šiuolaikinį meną, tarptautinės platformos dėka atsivėrusias galimybes ir iššūkius pandemijos akivaizdoje, dokumentinės fotografijos galią bei Sakartvelo kultūrą, kurios keliai ne kartą susidūrė su Lietuva.

Sėkmingai gyvuojantis „Tbilisio foto festivalis“ (ang. Tbilisi Photo Festival), tapęs svarbiausiu fotografijos festivaliu visame Kaukazo regione, įtvirtino Tbilisio miestą kaip šio regiono fotografijos sostinę. Kokią įtaką festivalis turi Sakartvelo menui?

Nuo 2010 metų, kuomet „Tbilisio foto festivalį“ įkūrė Sakartvelo žurnalistė, parodų kuratorė Nestan Nijaradze kartu su prancūzų fotografu Lioner Charrier, į renginio atidarymo savaitę plūsta daugybė tarptautinio ir pasaulinio lygio fotografų, menininkų ir įvairių sričių ekspertų. Bėgant metams šis festivalis sukūrė daug naujų ir profesionalių mainų tarp vietinių, tarptautinių menininkų ir skirtingų fotografijos institucijų. Ši specifinė praktika sukūrė daug reikšmingų pokyčių – atskleidė visiems kitokią, dar neatrastą Sakartvelo pusę ir atvėrė naujas, tarptautines galimybes vietos ir užsienio menininkams. Sėkmingai vykdyta festivalio meninė ir edukacinė veikla kartu su įvairiais tarptautinio lygio menininkais, leido Sakartvelo fotografijos sričiai ir apskritai meno scenai patekti į platesnius vandenis – pasaulio žemėlapį.

Jau daugiau kaip dešimtmetį šis festivalis pasitelkia dokumentinės fotografijos galią kaip socialinių ir kultūrinių pokyčių katalizatorių Sakartvelo ir Pietų Kaukazo regione. Kokie svarbiausi kultūriniai pokyčiai išryškėjo per šį periodą?

Vienas ir ryškiausių kultūrinių pokyčių yra tai, kad daugelis mūsų projekto dalyvių ir su mumis dirbančių fotografų tapo žinomais tarptautiniu mastu. Labai svarbu, kad nuo pat 2010 metų „Tbilisio foto festivalis“ demonstruoja naujausias vizualines istorijas iš viso pasaulio ir suformuoja bei atskleidžia reikšmingas profesines tendencijas, įkvepiančias vietos menininkus, kuratorius ir kultūros vadybininkus. Projekto metu dalyviai gali semtis unikalios patirties vieni iš kitų ir dalintis sukauptomis žiniomis per skirtingą meno lauką: parodas, instaliacijas, menines diskusijas, kūrybines dirbtuves ir meistriškumo parodas. Svarbu pabrėžti, kad nuo 2016 metų ir net šiuo ypatingai sudėtingu pandemijos metu, šis festivalis palaiko ir finansiškai remia daugybę menininkų, kurie gyvena Sakartvele, Pietų Kaukaze ir kituose regionuose. „Tbilisio foto festivalis“ suteikia galią ir balsą narplioti daugybę socialinių, ekonominių ir politinių klausimų bei problemų skirtingose pasaulio vietose.

Papasakokite daugiau apie 2018–2021 m. vykdomą Švietimo ir inovacijų fotografijos centro projektą (angl. Photography Hub for Education and Innovation (PHEI)). Kokie pagrindiniai tikslai jau yra pasiekti ir kokie pagrindiniai pokyčiai šioje platformoje gali būti įgyvendinti?

Šį ilgalaikį Švietimo ir inovacijų fotografijos centro projektą įkūrė „Tbilisi fotografijos ir multimedijos” (ang. Tbilisi Photography & Multimedia) muziejus 2018 metais. Pagrindinė projekto idėja ir tikslas yra sukurti stiprią švietimo ir meno platformą Pietų Kaukazo regione, pasitelkiant į pagalbą fotografiją kaip galingą pasakojimo priemonę.

Švietimo ir inovacijų fotografijos centro projektas susideda iš įvairios meninės ir edukacinės veiklos, tokios kaip: virtualių, daugialypių archyvų kaupimas; bibliotekos kūrimas – pirmosios knygos atkeliavo iš Kauno paveikslų galerijos ir skirtingų Lietuvos fotografijos institucijų; „Keliaujantis fotografijos muziejus“ (ang. „Moving Museum of Photography“), kuris rengia įvairius meninius ir edukacinius renginius aplink Pietų Kaukazo šalis – labiausiai atokiose Sakartvelo, Azerbaidžano ir Armėnijos vietose. 2018 metais „Keliaujantis fotografijos muziejus“ tapo švietimo ir kultūros veiksmų komiteto (ang. Committee for Education and Cultural Action) knygų leidinio dalimi – ir buvo nominuotas už savo veiklą tobulinant švietimą tarptautiniu mastu.

Svarbu paminėti, kad viena iš Švietimo ir inovacijų fotografijos centro projekto dalių yra švietimo platforma jaunajai kartai „Vaizdų fabrikas“ (ang. „Fabrika of Images“), kuri atvėrė naują realybę ir galimybes dirbti su paaugliais, naudojant įvairias disciplinas ir fotografiją kaip terpę geriau suprasti mus supantį pasaulį.

Paminėjote švietimo platformą paaugliams „Vaizdų fabrikas“. Pirmosios trys šio projekto programos buvo surengtos skirtinguose Sakartvelo regionuose ir Tbilisio priemiestyje. Globalinės pandemijos metu trys virtualios programos buvo adaptuotos nuotolinėms galimybėms. Papasakokite, kokią naudą šis projektas atnešė jaunimui.

Visų pirma, norėčiau pabrėžti, kad šis projektas yra organizuojamas kartu su Suomijos fotografijos muziejumi – mūsų kolegos turi nuostabią patirtį, dirbant su vaikais ir paaugliais. Žinoma, programa buvo formuojama ir vykdoma, atsižvelgiant į mūsų poreikius ir realybę. Kaip projekto kuratorė galiu pasakyti, kad sprendžiant iš grįžtamojo ryšio, mes tikrai padėjome jauniems žmonėms išmokti kritinio mąstymo per vaizdinę kalbos prizmę ir apskritai meną, suteikėme naujų galimybių jaunajai bendruomenei tikėti tuo, ką jie daro – dauguma dalyvių yra suinteresuoti fotografija ir dirba su savo asmeniniais projektais. Kai kurie iš šio projekto dalyvių tapo aktyviais muziejų ir festivalių nariais, iniciatyviai įsitraukė į įvairias menines ir edukacines programas. Manau, mes pastatėme tvirtą tiltą tarp mūsų ir jaunosios kartos, skirtą vystyti tolimesnius projektus ir gvildenti naujas perspektyvas bendrame meno lauke.

Kitas svarbus projektas yra „Multimedijų ekperimentinės gamybos dotacijų programa“ (ang. „Multimedia Lab Production Grant Program“), skirtas Pietų Kaukazo fotografėms iš Sakartvelo, Azerbaidžano ir Armėnijos. Kokias socialines problemas šiame projekte palietė ir atskleidė moterys iš Pietų Kaukazo regiono?

2018-2010 metų programose buvo nagrinėta daug svarbių klausimų trijose Pietų Kaukazo šalyse: Sakartvele, Azerbaidžane ir Armėnijoje, kurie apima tokius svarbius iššūkius kaip migracija, konfliktai, sienų kirtimai ir tautinė tapatybė, LGBTQ+ bendruomenės, smurtas šeimoje, negalia, atokios bendruomenės, žmonės ir jų aplinka, moterų emancipacija ir COVID-19 krizė.

Kokie yra šių dviejų projektų, apimančių dvi skirtingas amžiaus grupes, panašumai ir pagrindiniai iššūkiai?

Abiejose programose mes atveriame naujas galimybes ir perspektyvas. Įdomu yra tai, kad pagrindiniai iššūkiai tarp šių dviejų skirtingų amžiaus grupių yra dalyvių įsitraukimas ir prieinamumas, kurį kartais lemia socialinės problemos. Prisimenu vieną labai jaudinantį momentą, kai vienas iš „Vaizdų fabriko“ projekto dalyvių negalėjo dalyvauti užsiėmime, nes turėjo padėti tėvams ūkio darbuose ir kaip jis išdidžiai paminėjo, kad padeda tėvams ne dėl tėvų spaudimo, bet todėl, kad jis nori išmokti būti stipriu žmogumi – man tai buvo labai emocionali akimirka, kai išgirdau tokią drąsią paauglio nuomonę. Didžiavausi galėdama dirbti su tokiais žmonėmis ir kartu mokytis iš jų.

Kitas bendras iššūkis – interneto prieinamumas. „Multimedijų ekperimentinės gamybos dotacijų programa“ buvo vykdoma per internetines sesijas, o „Vaizdų fabriko“ projekto trys paskutiniai etapai buvo vykdomi irgi virtualiu formatu – mes žinojome, kad daug paauglių iš atokių vietų norėjo dalyvauti programoje, bet turėjo problemų su interneto prieinamumu.

Praėjusiais metais „Tbilisio foto festivalis“ prisijungė prie Kauno bienalės vadovaujamos „Stebuklingų kilimų“ platformos su rezidencijos programa „Subtropinės kultūros“ ir buvo įvertintas Europos bendruomenės apdovanojimu. Projekto tikslas – naudoti inovatyvų požiūrį, sprendžiant konfliktus ir padėti pagrindus naujai istorijai permąstyti. Ar įmanoma įveikti įsišaknijusius nacionalistinius naratyvus ir suteikti naujų reikšmių šiam klausimui aptarti ?

Manau, nuostabi „Subtropinių kultūrų“ programos iniciatyva įrodė, kad abiem pusėms buvo suteikta reta galimybė iš naujo atrasti, permąstyti ir sužinoti apie šiuolaikinio meno istoriją. Visas rezidencijos procesas, ekspertų ir menininkų dalyvavimas baigiamojoje demonstruojamų darbų parodoje yra tikras sėkmės įrodymas.

Koks jūsų santykis su Lietuva? Ką žinote apie Lietuvos meno ir kultūros lauką?

Lietuva yra mano tėvų gimtinė, o aš augau ir gimiau Tbilisyje, tačiau esu susipažinusi su Lietuvos tradicijomis ir kasdienybe. Šios šalies menas man siejasi su tokiais garsiais vardais kaip Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Fluxus, Vitas Luckus ir daugeliu kitų. Šiuolaikinė Lietuvos kultūros sritis yra labai dinamiška ir žavi dideliu savo potencialu bei tarptautine sėkme – opera „Saulė ir jūra“, teatro scena, fotografija, galerijomis ir knygų spausdinimu.

Kaip pandemija paveikė Sakartvelo kultūrą? Kaip menininkams ir jums pavyko prisitaikyti prie pasikeitusios kasdienybės?

Pandemija paveikė visą kultūros lauką pasauliniu mastu, todėl Sakartvelas nėra išimtis. Visiškas užsidarymas ir daugelis finansinių praradimų pertvarkė šiais laikais įprastą organizacijos kultūros struktūrą ir korporatyvinius tikslus. Nepaisant didelių iššūkių, mes nesustojame ir dar daugiau dirbame, kuriame naujas galimybes menininkams, suteikdami finansinę ir profesinę paramą. Pavyzdžiui rezidencijos programa, skirta 20 menininkių (fotografėms ir rašytojoms) buvo sukurta ir įgyvendinta visuotinės pandemijos metu.

Kai prasidėjo visuotinė izoliacija, mes kartu su partneriais Tbilisio fotografijos ir multimedijos muziejumi, „Adjara“ grupe, Les Rencontres de la photographie, „Arles“ ir „Magnum Photos“ inicijavome „Fotografijos nakties“ seriją (ang. A Series of Night of Photography Screenings) tam, kad išreikštume solidarumą įvairioms pasaulio bendruomenėms visuotinio karantino metu. Seansai vyko įvairiose Tbilisio vietose, skirtinguose Sakartvelo kampeliuose, Niujorke, Los Andžele ir Liublianoje. Šios gražios iniciatyvos sutapimas – Kauno Eigulių rajone buvo surengta kartvelų fotografijos peržiūra, kurią organizavo Kauno paveikslų galerija. Akivaizdu, kad kai kurios meninės veiklos negali būti pakeistos skaitmeninėmis priemonėmis, tačiau tokiomis sąlygomis, siekiant geriausio įsitraukimo, mes vis tiek stengiamės jas adaptuoti su viltimi, kad netrukus vėl galėsime gyvai susitikti.

Platformų projektas „Stebuklingi kilimai“ („Magic Carpets“) yra ES programos „Kūrybiška Europa 2014-2020“ dalis. Rėmėjas: Lietuvos kultūros taryba.

Tbilisio foto festivalio argyvas. Festivalio akimirkos galerijoje.