Kauno bienalės paroda: nepertraukiamas erdvėlaikiu judančių traukinių eismas

Ar galite sugalvoti daugiau nei vieną priežastį apsilankyti Kauno geležinkelio stotyje? Jei ne, ištarkite slaptažodį: „Po išvykimo / Prieš atvykstant”, ir jis suteiks jums daugiau nei dešimt priežasčių užsukti į stotį, kur vyksta pagrindinė 12-osios Kauno bienalės paroda.

Nebe pirmą kartą sunkios stoties durys atsiveria meno kūriniams, todėl toks erdvės pasirinkimas nėra netikėtas, be to, bienalės tema glaudžiai, nors ir metaforiškai, siejasi su kelionėmis, todėl konteksto prasme parodos kuratorių sprendimas – ir negalėtų būti idealesnis.

Pirmoji stotelė – ateitis
O koks kelionės maršrutas sužadintų jūsų vaizduotę labiausiai? Žinoma, kelionė į ateitį. Tam, kad parodos lankytojas pasiruoštų ateities nestabilumui, jam pirmiausia reikia žengti žingsnį į praeitį, sugrįžus iš jos – pabūti dabartyje ir galiausiai jį pasitiks jo ateitis.

Menininkas iš Slovakijos Karolas Pichleris interaktyvia įvietinta instaliacija „Time–Squares” žiūrovui siūlo pakeliauti po savo paties istoriją. Trijose erdvėse, kurios parodos lankytoją pasitinka vos įžengus pro Kauno geležinkelio stoties duris, menininkas įkurdino tris laiko dėmenis, kuriuose veikti įgalino žiūrovą.

Praeičiai skirtoje erdvėje jis yra kviečiamas pasidalyti savo asmenine istorija, pasinaudojant priemonėmis, kurias paliko menininkas. Spalvotais pieštukais ir trafaretais žiūrovas ant erdvės sienų (kurios jau dabar yra gausiai išmargintos pačiais įvairiausiais vizualiais pasakojimais) gali nupiešti ir savo istoriją. Galbūt grįžimas į praeitį gali suveikti kaip terapinė priemonė? Jei keliaujant per gyvenimą susikaupė daug bagažo, dalį jo galima neribotam laikui palikti stotyje. Ir palengvėjus tvirtai žengti į dabartį.

Jai skirta erdvė, priešingai nei praeities „kambarys”, yra ganėtinai sterili: tik baltas stalas su mobiliuoju telefonu ir sekundes skaičiuojančiu laikrodžiu, o ant vienos iš sienų kabo didžiulis pasaulio žemėlapis su spalvotais smeigtukais sužymėtais taškais. Dabartyje žiūrovas yra kviečiamas prisėsti ir paskambinti artimam žmogui, esančiam svečioje šalyje. Tačiau kalbėtis su juo galima tik vieną minutę. Po pokalbio būtina žemėlapyje pažymėti vietą, į kurią skambinta. Limituotas laikas pokalbiui skirtas suvokti esamąjį momentą, jo trumpalaikiškumą ir, kartu, svarbą. Dabartis trunka tik akimirką, todėl žmogus kartais į ją nesuspėja, nes per ilgai užtrunka praeityje ar bergždžiai bando pasivyti ateitį. Tačiau šioje parodoje – žiūrovas gali patekti į ateitį.

„Jie žengia į šviesą” – šis užrašas pasitinka visus, užsukusius į ateities „kambarį”. Jai skirtoje erdvėje parodos lankytojo laukia Taro kortų kaladė ir, jei pasiseks pasirinkti tinkamą kelionei į ateitį laiką – čia lauks ir būrėja, savo išmintimi ir įžvalgumu vaizdingai nupasakosianti, kas laukia ateityje. Tačiau daugiau nei vieną kartą pas būrėją lankytis nepatartina, nes ateities vizijos gali dramatiškai skirtis.

Skaitykite toliau / Kauno diena / Tekstas: Ainė Jacytė / Nuotrauka: R. Ščerbauskis