Deimantas Narkevičius: Savastis atminties vandenyne

Saulėtas Vilniaus senamiestis, ŠMC kiemelis. Kaitri vasaros pradžia, laikas, kai meno mugė artėja į pabaigą, o Kauno bienalė – į pradžią. Ant stalo ąsotis vandens, už jo – Deimantas Narkevičius, kviestinis šios bienalės menininkas. Fone šmirinėja elgetos ir epizodiškai grindiniu pradarda turistų pramogomobilis. Beveik ideali scenografija galimam dokumentiniam filmui. Ruošdamasi interviu mintyse dėliojau jo scenarijų su „intelektualiais“ klausimais Nacionalinės kultūros ir meno premijos bei Vincento van Gogho prizo (The Vincent Prize) laureatui. Pirmos pašnekovo frazės, keli nuoširdūs sakiniai, ir paruoštukai mano galvoje išsiskraido kaip pabaidyti žvirbliai. Pokalbis ramiai teka sava vaga, be jokių pastangų provokuoti atvirumą ar simuliuoti intelektualumą. Deimantas atsiveria pats, dalinasi savo gyvenimo ir kūrybos patirtimis, lyg archeologas, kasinėjantis praeities sluoksnius. „Archeologija – turėtume tai prisiminti – yra pėdsakų mokslas. Sielvartingose šio dailininko rankose ji tampa menu, gimstančiu iš mnemoninių fragmentų, žodžių, minčių ir prisiminimų, kurie kristalizuojasi į istorijas: jo, jos, jų – mūsų“, – teigia Dieteris Roelstraete’as, tyrinėjęs Deimanto Narkevičiaus kūrybą. Pastebiu, kad į pasakojime besiskleidžiančią šio žmogaus savastį žvelgiu lyg į gilų vandenį, kurio paviršiuje atsispindi ir mano karta.

Įdomus jūsų gyvenimo ciklas – pradėjote studijuoti skulptūrą Vilniaus dailės akademijoje, paskui išvažiavote į Londoną, grįžęs baigėte mokslus, po to pasukote į medijas – kuriate videomeną, dokumentinius filmus ir dabar dėstote toje pačioje katedroje, kurią baigėte. Iš to kyla du susiję klausimai: 1) Kodėl pasirinkote medijų meną, nors studijavote skulptūrą? 2) Kodėl ėmėtės dėstyti skulptūrą, nors kuriate filmus?
Atsakymas turėtų sutalpinti beveik 30 mano gyvenimo metų. Trys dešimtmečiai – labai ilgas laikotarpis ne tik žmogaus ar šalies gyvenime, bet ir visoje globalioje istorijoje. 1987 m. įstojau į VDA. Prieš tai mokiausi M. K. Čiurlionio menų mokykloje, ir jau tada lipdyti man sekėsi geriau nei tapyti. Tačiau visi studijavome pagal akademinę programą, kol neįvyko politinis-ekonominis lūžis, visiškai išbalansavęs aukštąjį mokslą. Daugelis senųjų dėstytojų išėjo, ypač pensinio amžiaus. Tapo akivaizdu, kad akademizmas be jokių pokyčių nėra korektiškas, bet nebuvo aišku, koks tas studijų turinys turėtų būti. Atėjo nauji modernistinės pakraipos žmonės – Vladas Vildžiūnas, Gediminas Karalius, Petras Mazuras ir kiti. Klausydavau iš JAV atvykusio Kęstučio Zapkaus paskaitų. Jis užpildė turinio tuštumą mano kurso tapytojams: Juliui Ludavičiui, Aidui Bareikiui, Patricijai Jurkšaitytei, Žilvinui Kempinui. Nebuvo lengva keisti akademinę struktūrą, susiformavusią hierarchiją. Intuityviai pajutau to laiko ir aplinkos neadekvatumą: gyvenime viskas keitėsi labai greitai, o tai niekaip neatsispindėjo mūsų pedagoginėje pasiūloje. Turėjau galimybę kaip menininkas (nors dar buvau nebaigęs mokslų) metams išvažiuoti į Londoną ir ja pasinaudojau.

Šią galimybę pasiūlė akademija ar pats jos ieškojote?
Man pasisekė. Visada labai norėjau keliauti, bet kad pasitaikys proga pagyventi Londone – negalėjau patikėti. 1991 m. mane pakvietė į paro­dą „Europa Neznana“, kurią Krokuvoje rengė lenkų kuratorė Anda Rottenberg. Tai buvo labai svarbi paroda, joje dalyvavo ir po to išgarsėjo daug kūrėjų. Tuo metu buvo sunku lyginti mūsų ir lenkų meną – pastarasis buvo kito lygmens, kaip ir Lenkijos integracija Europos meno scenoje; lenkai dalyvaudavo Venecijos bienalėse visais laikais, jų menininkai jau buvo pristatyti ir „Dokumentoje“. Kuratorė norėjo, kad dalyvautų du kūrėjai iš Lietuvos, ji kreipėsi ir į mūsų Dailininkų sąjungą, ir į atskirus žmones, norėdama gauti vaizdinės medžiagos. Menotyrininkė Raminta Jurėnaitė nusiuntė mano bei dar kelių jaunų kūrėjų darbus. A. Rottenberg pasirinko grafiką Audrių Puipą su jo ant atspaudų rašytais tekstais ir mano darbus. Tai buvo abstraktūs objektai iš medžio, atrodę gerokai kitaip nei įprastos figūratyvinės ar dekoratyvinės skulptūros. Nuvykau į parodos atidarymą, padėjau tuos du objektus, atsivežtus traukiniu, ir grįžau. Buvau ką tik vedęs. Su žmona gyvenome Žvėryne. Vieną dieną prie namų privažiuoja prabangus automobilis, iš jo išlipa žmogus juodu kostiumu, kaip iš kokio detektyvinio filmo. Visa tai man pasakojo žmonos močiutė, kuriai buvo nejauku: nepažįstamas dvimetrinis vyras kažko ieško. Pasibeldęs į duris klausia: „Ar čia gyvena toks Deimantas Narkevičius? Štai jam vokas, turiu asmeniškai įteikti.“ Močiutė sako: „Jo nėra, studentas, dabar Dailės akademijoje.“ – „Na, tai palauksiu“, – nusprendžia pasiuntinys ir niekur neina, stovi prie durų. Jam duotas Jungtinės Karalystės ambasadoriaus nurodymas nuvežti laišką, įteikti žmogui ir grįžus atraportuoti. „Gal jūs nelaukit, aš jam tikrai perduosiu“, – tikina močiutė. Pamindžikavo kokį pusvalandį ir paliko tą voką. Jį atplėšęs radau kvietimą į neseniai atsidariusią privačią rezidenciją Londone, „Delfina Studios“. Reikėjo užpildyti prašymo formą ir atsiųsti dešimt savo kūrinių skaidrių. Darbus vertino tarptautinė komisija, kurioje – ir legendinis naujosios britų mokyklos skulptorius Richardas Deaconas. Padvelkė visai kitu pasauliu su savo normaliomis taisyklėmis. Mane atrinko. „Delfina“ buvo tik studija, be stipendijos, bet Londone tai labai daug – turi kur gyventi ir atskirą erdvę kūrybai. Išvažiavau į Angliją gal su tūkstančiu dolerių – kosmine suma, kai tuo metu vidutinės mėnesio pajamos siekė 10 dolerių. Gavau George’o Soroso fondo paramą, kurios Londone užteko mėnesiui. Tada, kad galėčiau būti vienerius metus, stipendiją skyrė Didžiosios Britanijos Užsienio reikalų ministerija. Per dešimt ten praleistų mėnesių man apsivertė pasaulis: buvau įmestas į patį meninio gyvenimo sūkurį, į nepriklausomo meno sceną, kuri be galo konkurencinga, intelektuali. Mano kolegos buvo baigę prestižinius koledžus: Sleidą (Slade School of Fine Art), Čelsį (Chelsea College of Arts) ar Goldsmitą (Goldsmiths University of London), o aš atvažiavęs kaip iš kokio kaimo. Jie nebuvo matę lietuvių, beje, ir aš per metus Londone sutikau tik vieną tautietę – Dalią Ibelhauptaitę. Ten reziduodamas mąsčiau, ką reiškia būti menininku, koks mano santykis su šiuo kosmopolitiniu metropoliu, ką man daryti toliau – ar likti jame? Studijos savininkė Delfina Entrecanales, garsi mecenatė (dabar jai devyniasdešimt keleri), man pasiūlė dar trims mėnesiams vykti į Niujorką. Supratau, jeigu išvažiuosiu, nebegrįšiu, nes jau pradeda keistis odos poros. Klausiau savęs, kas yra toji vietos savastis. Kai sutikti žmonės išgirsdavo, kad aš – iš Lietuvos, jų akyse pamatydavau visišką tuštumą; tuo metu Lietuva jiems neegzistavo. Vardindavau vieną kitą pavardę, tačiau Jonas Mekas ar Jurgis Mačiūnas pašnekovams buvo vieni žymiausių Amerikos menininkų. Apie kokią Lietuvą kalbu? Taigi jie – amerikonai, kurie visi kilę iš kažkokių kitų tautų.

Skaityti toliau / NEMUNAS / Tekstas: Eglė Petreikienė / Nuotrauka: Tomas Petreikis