Kemang Wa Lehulere ir Lefifi Tladi

Kemang Wa Lehulere

Kemang Wa Lehulere gimė 1984 m., Keiptaune, Pietų Afrikos Respublikoje. Kad sukurtų aplinkas ir kūrinius, kuriuose asmeniniai prisiminimai atsiduria kolektyviniuose pasakojimuose ir kontrastuoja su jais, menininkas dirba su įvairiomis medijomis, įskaitant skulptūrą, instaliaciją, piešimą ir performansą. Savo kūriniams Kemang Wa Lehulere naudoja rastus objektus ir panaudotas medžiagas. Pasitelkdamas tokias konceptualiai įkrautas medžiagas kaip mokykliniai stalai ir lentos, padangos ir keraminiai šunys, jis poetizuoja objektų „dvigubą gyvenimą“ – jų daugialypės interpretacijos galimybes – ir perkonfigūruodamas bei perdėliodamas į kitas kombinacijas, atskleidžia jų dviprasmiškas ar subversyvias reikšmes.

Siekdamas suvokti ir kalbėti apie Pietų Afrikos šiuolaikinės istorijos traumą, jis derina fizinius kasinėjimo ir dekonstrukcijos veiksmus su strategijomis, kurios leidžia laike ir erdvėje bendrauti su rašytojais ir menininkui asmeniškai svarbiais šeimos nariais. Savo parodose iš naujo pristatydamas kitų praktikų, kurių indėlis dažnai pripažįstamas tik po mirties, darbus, K. Wa Lehulere atkreipia dėmesį į kultūrinio ištrynimo politiką ir prašo apsvarstyti atotrūkį tarp individualios (sudėtingos, išgyventos) patirties ir oficialių (sankcionuotų, redukuotų) istorijos aprašymų. K. Wa Lehulere darbas, kuriame kalbama vizualine institucijų kalba, prisideda prie diskurso apie struktūrinį smurtą ir dekolonizuoto švietimo bei teorinių tyrimų skubos.

Iki šiol K. Wa Lehulere surengė personalines parodas Getebrogo Konsthall, (Švedija, 2021 m.), Mančesterio tarptautiniame festivalyje, (Jungtinė Karalystė, 2021 m.); Tate Modern, Jungtinė Karalystė, 2019 m.), Pasquart meno centre (Šveicarija, 2018 m.); MAXXI, (Italija, 2017 m.), Deutsche Bank KunstHalle (Vokietija, 2017 m.), Čikagos meno institute, (JAV, 2016 m.), Gasworks, (Jungtinė Karalystė, 2015 m.), taip pat ten bus pristatomi nauji projektai (2023 m.), Galerie Tschudi (2023 m., 2020 m.), Marian Goodman Gallery (2018 m.) ir Stevenson (2018 m., 2016 m., 2015 m., 2012 m.). 

Rinktinės grupinės parodos: „Stories of Resistance“ Šiuolaikinio meno muziejuje St. Louis (2021 m.), „Global(e) Resistance“ Centre Pompidou Paryžiuje (2020 m.), „Beyond the Black Atlantic“ Hanoverio Kunstverein (2020 m.), „Ernest Mancoba: I Shall Dance in a Different Society“, Centre Pompidou Paryžiuje (2019), „May You Live in Interesting Times“, 58-oji Venecijos bienalė (2019), „Leaving the Echo Chamber“, 14-oji Šardžos bienalė (2019), „O Triângulo Atlântico“, 11-oji Mercosul bienalė (2018), „More For Less“, A4 Arts Foundation, Keiptaunas (2018), „Tell Freedom“ 15 Pietų Afrikos menininkų Kunsthal KAdE, Amersfoortas (2018), „Performa 17“, Niujorkas (2017), „Art/ Afrique, le nouvel atelier“, Fondation Louis Vuitton, Paryžius (2017), „African Odysseys“, Le Brass kultūros centras Forest, Belgija (2015), 8-oji Berlyno bienalė (2014), „Public Intimacy: Art and Other Ordinary Acts in South Africa”, Yerba Buena menų centre, San Franciske (2014), „The Ungovernables“, 2-oji New Museum trienalė, Niujorke (2012), „A Terrible Beauty is Born“, 11-oji Liono bienalė (2011) ir „When Your Lips Are My Ears, Our Bodies Become Radios“, Zentrum Paul Klee, Bernas (2010).

Wa Lehulere buvo vienas iš Keiptaune įsikūrusio menininkų kolektyvo „Gugulective“ (2006 m.) įkūrėjų ir vienas iš istorinių rekonstrukcijų centro (2010 m.) Johanesburge steigėjų. 2007 m. jis laimėjo pirmąjį Spier Contemporary apdovanojimą, 2010 m. – MTN New Contemporaries apdovanojimą, 2012 m. – Tollmano vizualiųjų menų apdovanojimą, 2013 m. jis buvo vienas iš dviejų jaunųjų menininkų, apdovanotų 15-uoju Baloise meno prizu Art Basel parodoje. 2014 m. menininkas laimėjo pirmąjį tarptautinį Tiberio meno apdovanojimą Drezdene, o 2015 m. tapo „Standard Bank“ vizualiųjų menų jaunuoju menininku. K. Wa Lehulere 2012 m. taip pat yra laimėjęs „Ampersand Foundation“ rezidenciją Niujorke. 2017 m. jis tapo „Deutsche Bank“ „Metų menininku“, gavo ketvirtąjį Malcolmo McLareno apdovanojimą ir tapo Ateities kartos meno premijos Kijeve (Ukraina) finalininku.

Menininko darbų yra keliose žymiose valstybinėse ir institucinėse kolekcijose, įskaitant Čikagos meno institutą (JAV), Centre Pompidou (Prancūzija), „Deutsche Bank“ (Vokietija), Es Baluard (Ispanija), Hiršhorno muziejų (JAV) ir Tate London (Jungtinė Karalystė).

Lefifi Tladi

Lefifi Tladi (savo pravardę „Jomo“ gavęs nuo Afrikos politinio veikėjo Jomo Kenyatta) gimė 1949 m. Lady Selborne rajone, Pretorijoje, Pietų Afrikos Respublikoje. Jis – mąstytojas, poetas ir dailininkas. 1966 m. L. Tladi buvo vienas iš „De-Olimpo“ įkūrėjų Ga-Rankuwos miestelyje, esančiame į šiaurės vakarus nuo Pretorijos. Vėliau, aštuntajame dešimtmetyje, „Black Consciousness Movement“ (BCM) kultūros sparnas, vadintas CUL-COM (Kultūros komitetu), surengė daugybę juodaodžių meno parodų ir seminarų kai kuriuose svarbiausiuose juodaodžių universitetuose ir mokyklose. Deja, vos po trejų metų, apartheido valdžia jas uždarė. 1976 m. L. Tladi paleistas už užstatą, po to, kai jis ir kiti BCM menininkai buvo areštuoti ir sulaikyti už dalyvavimą Soweto studentų streikuose. L. Tladi buvo priverstas išvykti į tremtį ir su kitais menininkais atsidūrė Botsvanoje. Ten jie įkūrė „Tuka Cultural Unit“ – kultūrinį junginį, skirtą organizuoti grupines parodas ir palaikyti profesinius ryšius su Pietų Afrikos Respublikos menininkais.

1977 m. jie dalyvavo mėnesį trukusiame renginyje „Festac‘77“. Menininkas taip pat dalyvavo kultūrinėse programose su tokiomis grupėmis kaip Medu meno ansamblis ir „Dashiki“. Švedijos diplomatui pamačius jo darbus Botsvanoje, 1980 m. L. Tladi gavo stipendiją studijuoti vaizduojamuosius menus ir meno istoriją Gerlesborgo dailės mokykloje Stokholme (Švedija). 1983–2001 m. menininkas įrašinėjo įvairius muzikinius ir poezijos projektus. 1997 m. jis grįžo į Pietų Afriką, o 2005 m. tapo dokumentinio filmo apie savo gyvenimą „Milžiniški žingsniai“ (angl. „Giant Steps“) bendraautoriumi. Menininko darbai eksponuojami muziejuose ir galerijose visame pasaulyje, jis ir toliau bendradarbiauja su tokiais garsiais menininkais kaip Kgafela oa Magogodi, Joe Malinga, Moss Mohale, Louis Moholo, Solly Mokolobate, Gibo Pheto, Mohau Kekana ir Abbey Cindi. Lefifi Tladi gyvena Stokholme, Švedijoje, bet ir toliau aktyviai dalyvauja meninio ugdymo veikloje, rengia įvairius poezijos ir meno seminarus Pietų Afrikoje ir visame pasaulyje.