[English below]

Nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos Sovietų Sąjunga prisistatydavo kaip antikolonializmo čempionė, remianti išsivadavimo judėjimus mažiau išsivysčiusiose šalyse ir atnešusi daugybę pokyčių į Varšuvos pakto šalis ir SSRS. Tačiau po „tautų brolijos“ pluta slypėjo rasistinis požiūris. SSRS iširo, o „įpėdinė rusija“ nustojo domėtis šiuo regionu, neskaitant prekybos ginklais ir pilietinių karų bei sukilimų kurstymo. Putinui atėjus į valdžią, rusija vėl susidomėjo regionu ir pradėjo kurstyti „laisvės nuo kolonijinių galių“ pasakojimą, o „Wagner“ grupuotė buvo vienu iš pagrindinių ginklų. Tačiau ar tikrai pasikeitė požiūris į kitas tautybes ir rases? Kas slypi už šio susidomėjimo besivystančiu pasauliu?

Lektorius: prof. Robert van Voren, Kauno bienalės ambasadorius, politikos mokslų profesorius, VDU Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centro direktorius, Žmogaus teisių psichikos sveikatos srityje-FGIP vadovas.

Susitikimas vyks anglų k.

[English]

From Cuba crisis to Prigozhin: true brotherhood or rabid colonialism?

From the late 1950s onwards the Soviet Union presented itself as the champion of anti-colonialism, supporting liberation movements in under-developed nations and bringing scores of potential “agents of change” to Warsaw Pact countries and the USSR to study. However, underneath the crust of “brotherhood of nations” a fundamental racist attitude remained. The USSR disintegrated and the “heir”, Russia, discontinued its interest in the region, apart from trading weapons and thus fueling civil wars and uprisings. With the ascent of Putin to power they regained interest in supporting “freedom from colonial powers”, with the Wagner group being one of the main weapons. But did the attitude to other ethnicities and races really change? What is behind this interest in the developing world?