„Stebuklingi kilimai“ ir bendruomenių identitetų paieškos

Šių metų rudens pradžia pasižymi ne vien gaiviu, šiltu oru, besikeičiančiomis spalvomis gamtoje, bet ir tvyrančia įtampa dėl galimo antrojo karantino paskelbimo. Pandemija pakeitė daugelio kultūrinių renginių ir festivalių organizacinius planus, bei paskatino permąstyti, kaip galima vykdyti kultūrinius projektus atsižvelgiant į naujus saugos reikalavimus. Vienas iš renginių, palaikančių pozityvią ir bendruomenišką jauseną šiuo sudėtingu laikotarpiu, yra „Fluxus festivalis“^[1], kurį nuo 2018 m. organizuoja „Kaunas 2022“. Šis festivalis kviečia Kauno miesto ir rajono gyventojus, bendruomenes bei svečius kartu užkopti į Parodos kalną persirengus netikėtais, Fluxus judėjimo įkvėptais kostiumais. Tokiu būdu siekiama parodyti, jog prie miesto identiteto kūrimo ir elitinio meno „paneigimo“ gali prisidėti visi miesto gyventojai, nepaisant jų amžiaus, statuso ar profesijos.

Šio maištingo judėjimo idėjas pasiskolina ir interpretuoja Kauno bienalės inicijuotas projektas „Stebuklingi kilimai“ („MagiC Carpets“), kuris atsigręžia į Kauno menininkus, skiriančius ypatingą dėmesį vietos bendruomenių idėjų įgyvendinimui. Projekto dalyviai, pasirinkę įvairias miesto bendruomenes, tyrinėja jas gilindamiesi į unikalias miesto istorijas ir personažus bei kuria ir inicijuoja tarpdisciplininius bendruomeninius projektus. Jų rezultatus Kauno gyventojai galėjo pamatyti rugsėjo 12 d. „Fluxus festivalio“ metu. „Stebuklingų kilimų“ projektų metu siekiama įtraukti dažnai užmirštamas bendruomenes į kūrybines paieškas, atrasti savo unikalias istorijas ir jas pristatyti Kauno miesto bendruomenei. Tiek Fluxus, tiek „Stebuklingi kilimai“ siekia, kad kiekvienas žmogus taptų meno kūrėju/dalyviu.

Pirmasis šias idėjas pristatantis renginys yra aktorių Editos Niciūtės ir Arnio Aleinikovo projektas „Eiliuoti Šilainių kiemai“. Jo metu pristatoma Šilainių bendruomenės poetų kūryba, o patiems poetams suteikiama galimybė išgirsti įgarsintas savo eiles.

Šiuo projektu siekiama apjungti dokumentiką, meną ir socialinį gyvenimą, bei suteikti platformą Šilainių daugiabučių labirintuose besislepiantiems balsams. Skatinant kultūrinio gyvenimo plėtotę Šilainių bendruomenėje, organizuojant gyvus skaitymus viešose erdvėse, siekiama sukurti kūrybos sklaidą ir prieinamumą, bei po projekto skaitmenizuoti poetų kūrybą. Projekto organizatoriai atskleidžia šios bendruomenės poezijoje slypinčius mitus, legendas ir poetų asmenines istorijas.

Projekto organizatorių dovana rajono poetams yra profesionaliai atlikta jų kūryba ir asmeninės istorijos, jos pristatymas festivalio publikai. Tokiu būdu vietinių kūrėjų darbai tampa rajono istorijomis, kurios įsirašo į klausytojų mintis. Istorijos tampa papildomu kontekstu, kuris turėtų suktis mintyse pravažiuojant pro masyvius Šilainių daugiabučių kompleksus.

Kitas projekto rezultatas yra dalyviams suteikiamas pasitikėjimas savimi ir savo kūryba (ypač vyresnei kartai), galimybė patiems kurti vietinius mitus. Kaip pastebi projekto kūrėja E. Niciūtė, skaitant brandesnės kartos kūrybą jaučiama nostalgija savo gimtinei, gimtųjų vietovių peizažams, kol kituose keliamos socialinės problemos, pavyzdžiui, šių dienų emigrantų gyvenimo realijos, senelių ir anūkų nebesusikalbėjimas viena kalba. Šiuose eilėraščiuose gamtos vaizdavimas persipina su dvasiniais dalykais, mitais ir legendomis.

Šis renginys, kuris pulsuoja jautrumu ir nuoširdumu, tampa galimybe nežinomiems kūrėjams dalintis savo kūriniais, skatinti juos pasitikėti savo kūrybos svarba ir reikšme. Vienintelis projekto aspektas, kurį organizatoriams reiktų apsvarstyti, yra paties renginio, vykusio atokioje Šilainių kavinėje „Tinklas“, apipavidalinimas. Poezijos skaitymas primena uždarą, privatų renginį, skirtą projekto dalyviams. Galbūt projekto organizatoriai siekia sukurti intymų ir saugų poezijos skaitymo renginį, paversti jį asmenine vietinių poetų švente? Galbūt sudėtingos socialinės ar organizacinės sąlygos lemia tokį lokacijos pasirinkimą? Praeinant tarp daugiabučių suformuotus parkus, sunku suprasti, kodėl jie nėra panaudojami projekto pristatymui? Per nešiojamas kolonėles skambant profesionalių aktorių skaitomoms eilėms, joms vilnijant tarp daugiabučių sienų, būtų pritraukiami gaiviu rytu besimėgaujantys kauniečiai. Jie susipažintų su savo kaimynų gyvenimo istorijomis, prisiminimais, dalintųsi su jais savo išgyvenimais ir idėjomis. Tai, kad renginys vyksta uždaroje, privatiems renginiams skirtoje erdvėje, neleidžia vykti abipusiai pažinčiai.

Kitas projektas, labiau orientavęsis į terapinį ir edukacinį festivalio aspektą, buvo šiuolaikinio šokio kūrėjų Manto Stabačinsko ir Vasaros Visockaitės kūrybinė laboratorija su negalią turinčių asmenų centru „Korys“. Vienybės aikštės kampe įsikomponavę atlikėjai pristato judesio laboratoriją bei pademonstruoja, kokiais metodais galima dirbti su šia bendruomene. Projekto iniciatoriai, taikydami menines judesio praktikas, lavina negalią turinčių asmenų kūrybiškumą bei siekia įtraukti skirtingų bendruomenių narius į meninius procesus. Tokiu būdu projektas įtraukia tris bendruomenes – neįgaliuosius, profesionalius šokėjus ir kultūra besidominčius žiūrovus.

Šio projekto privalumas yra publikos supažindinimas su negalią turinčių žmonių kūrybiniu potencialu bei atvirumo, empatijos jausmo formavimas šios bendruomenės kūrybinėms galimybėms. Kaip teigia projekto autoriai, vienas didžiausių pasiekimų yra invalidų vežimėliuose sėdinčių žmonių įtraukimas į kūrybinį judesio procesą. Laboratorijos metu, projekto dalyviai mokosi naudoti kiek galima daugiau savo kūno judesio paieškoms ir leidžia sau atskleisti viduje slypintį kūrybinį potencialą. Tokiu būdu į kūrybinį ir edukacinį šokio sūkurį įsilieja neįgaliųjų ir profesionalių šokėjų bendruomenės, o rezultatą galima stebėti trumpam atitrūkus nuo mieste vykstančio šurmulio.

Kitas aspektas yra edukacinis, skatinantis profesionalius scenos menininkus ieškoti galimybių į savo pedagoginę veiklą įtraukti šią bendruomenę. Panašaus pobūdžio projektus galima rasti režisierės Karolinos Žernytės ir šokio teatro „Dansema“ repertuaruose. Tuo tarpu, vienas žinomesnių tokio pobūdžio darbų yra „Šeiko šokio teatro“ šokio spektaklis „Mano Piteris Penas“, kuriame vienas iš šokėjų yra dauno sindromą turintis vaikinas (spektaklis 2019 m. pelnė Auksinį scenos kryžių „Teatro vaikams ir jaunimui“ kategorijoje). Tačiau šiuolaikinio šokio lauke judesio pamokos su neįgaliaisiais vis dar yra retenybė ir daugelio šokėjų pedagoginėje veikloje ši žmonių grupė netampa pirmuoju pasirinkimu. Šio projekto privalumas – skatinimas šokėjus glaudžiau dirbti su šia bendruomene, o laboratorijos dalyviams tai tampa puikia galimybe patirti judesio teikiamus privalumus – terapiją, saviraišką ir kūno stiprinimą.

Tuo tarpu kitas projektas „Kauno miesto pasakos“ originaliausiai interpretuoja festivalio tikslą – kurti bendruomenės identitetą. Projekto iniciatoriai Lukas Valiauga, Justas Motuzas, Inga Galvanauskaitė ir Eglė Valadkevičiūtė pristato Instagram platformos filtrus, atvaizduojančius penkias miesto pasakas pagal XX a. lietuvių išeivijos rašytojo Juliaus Kaupo knygą „Daktaras Kripštukas pragare“. Pasakose kuriama žaisminga Kauno mitologija, istorijose persipina filosofinės mintys, humoras, pasakų motyvai, išmintis ir amžinosios vertybės.

Ekskursija vyksta miesto centre, sustojant šešiose vietose – prie Zanavykų turgaus, Kauno velnių muziejaus, Istorinės prezidentūros, Nemuno gatvėje, požeminėje perėjoje (Vilniaus gatvėje) ir prie Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios. Kiekvieno sustojimo metu žiūrovas įsijungia savo Instagram paskyrą, nueina į „Kauno pasakos“ puslapį ir pasirinkęs konkrečią pasaką nuskenuoja ant grindinio esantį vaizdinį. Žiūrovams klausant įgarsinto pasakojimo, ekranuose pasirodo pasaką iliustruojanti animacija. Apjungus jaunimo mėgstamą programėlę, žaismingas pasakas apie Kauną ir animaciją, projektas „Kauno miesto pasakos“ tampa inovatyviausiu „Stebuklingi kilimai“ projektu. Patobulinus techninius aspektus, projektas turi perspektyvą įsikomponuoti į Kauno turizmo infrastruktūrą.

Projektas taip pat siūlo naujai įvertinti mažai žinomo Juliaus Kaupo kūrybą, kurią galima vertinti kaip unikalų Kauno miesto kultūros paveldą. Rašytojas į modernaus miesto peizažą atneša pasakų motyvą, sukuria fantazijos ir realybės balansą, bei įkvepia gyvybę Kauno miesto identitetą nusakančiam personažui – Daktarui Kripštukui. Tokiu būdu nauji Kauno miesto mitai atgimsta papildytos realybės (angliškai, augmented reality) medijoje, bei tampa patrauklūs video žaidimų, filtrų ir socialinių medijų pasaulyje gyvenantiems miesto gyventojams ir lankytojams. Šią bendruomeniškai unikalią kultūrinę formą ir miesto istorijas, paverstas skaitmeniniais potyriais, galima rasti Instagram puslapyje „Kauno Pasakos“.

Kitas projektas „Rokis“, bendras Kauno tvirtovės parko ir keramikės Ievos Bertašiūtės Grosbaha renginys, pasirenka tradiciškesnę bendruomenės būrimo ir reprezentavimo koncepcijos interpretaciją. Renginys prasideda ekskursija po IV forto vidų, trumpai susipažįstant su Kauno fortų istorija, paskirtimi ir išplanavimu. Profesionali gidė didžiulę lankytojų grupę vedžioja painiais forto labirintais, pristatydama šį daug metų užmirštą ir apleistą Kauno miesto istorinį paminklą bei Rokų bendruomenėje esančias plytų degimo tradicijas. Po ekskursijos sekantis stop-motion animacijos filmuko „Rokis“ pristatymas supažindina žiūrovus su mitiniu gyvūnu „Rokiu“ – Rokų bendruomenės simboliu. Filmuko ištraukos filmuojamos ir fotografuojamos skirtingose IV forto vietose, kuriose, minkšto molio kuriamų figūrėlių pagalba, yra perteikiamas „Rokio“ gimimas, vaikystė ir transformacija į suaugusį žvėrį. Filmukas buvo kuriamas Kauno tvirtovės IV forte vykusių kūrybinių dirbtuvių metu. Patys lipdydami, filmuodami ir fotografuodami, bendruomenės nariai sukuria molio animaciją. Deja, bet projekto pabaiga turėjusi tapti kviestinio menininko Maris Grosbahs džiovinama ir specialioje keramikos degimo krosnyje degama „Rokio“ figūra nebuvo išdegta dėl per mažos temperatūros. Todėl užbaigtas kūrinys bus įkomponuotas būsimame Rokų skulptūrų parke. Oficialia renginio pabaiga tampa zefyrų kepimas ant ugnies, kuris yra linksmiausia projekto dalis mažiesiems festivalio lankytojams.

Paskutinis projektas, pristatytas Parodos kalno viršūnėje, yra Karolinos Latvytės Bibiano ir Juditos Ragauskaitės garso instaliacija „Audio pirtis“. Kartu su Kauno pirtininkų bendruomene sukurta instaliacija siekiama perteikti pirties patyrimus garsais, atskleisti išskirtinius lietuviškos pirties bruožus bei vertybes. Jau nuo senų laikų lankymasis pirtyje lietuviams yra viena iš bendravimo formų, padedanti palaikyti fizinę ir emocinę sveikatą, pereiti asmeninius bei kalendorinius virsmus, patirti ritualinį poveikį. Nepriklausomybės laikais atgimusios tradicijos yra puoselėjamos pirties entuziastų, susibūrusių į mažas bendruomenes, kurios siekia išsaugoti gamtos ir lietuviškų tradicijų ryšį. Šia garso instaliacija siekiama įamžinti šių mažų, unikalių mūsų regionui, bendruomenių istorijas garsų įrašų pagalba, kurios tinklalaidės formatu vėliau bus prieinamos ir internete.

Instaliaciją sudaro ausinių rinkinys, kuriose skamba skirtingų pirties garsų įrašai – vantos, vandens, žmonių skleidžiami garsai ir pan. Klausantis šių garsų užsimerkus, mintimis persikeli į garuose skendinčią pirtį, jauti vandens purslus ir garinę šilumą. Garsų pagalba išgyveni pirties keliamus potyrius.

Lieka tikėtis, jog ši instaliacija persikels į uždaresnę erdvę, pavyzdžiui, kultūrinę įstaigą, kur patirties nedrumstų pašaliniai garsai ir trikdžiai. Taip pat šią instaliaciją galima vystyti įkomponuojant kitus pojūčius, pavyzdžiui, uoslę ir lytėjimą, tokiu būdu praplečiant pirties pajautimo įspūdį. Bet kuriuo atveju, jaunosios kūrėjos, naudodamos naujas technologijas ir menines išraiškas, sugeba atrasti nišinę bendruomenę ir garsų pagalba perteikti jutiminius būvimo pirtyje išgyvenimus bei pojūčius.

Projekto baigiamuoju akcentu tapęs naktinis kopimas į Parodos kalną, apibendrina dienos programos metu keltas bendruomeniškumo ir kūrybinio identiteto paieškas, bei suteikia platformą atsiskleisti keisčiausioms miesto gyventojų idėjoms. Visus dalyvius, apsirengusius savo gamybos kostiumais, lipant kalnu skatina plojimai, šūksniai ir garsiniai signalai. Bent kelioms valandoms, šioje trumpoje miesto atkarpoje yra užmirštama pandemijos baimė ir festivalio dalyviai įsilieja į fluxišką masinę ekstazę.

Apibendrinant šių metų „Fluxus festivalį“ ir „Stebuklingų kilimų“ projektus, galima pasidžiaugti skirtingų disciplinų menininkų ir Kauno miesto bendruomenių kūrybinių rezultatų įvairumu. Esant sudėtingoms sąlygoms, projektai sugebėjo atrasti ir įdomiai perteikti bendruomenių identitetus. Naudojant įvairias technikas ir medijas, minėtos bendruomenės turi galimybę atskleisti savo individualumą, ir suteikti unikalią formą savo identitetams. Dienos pabaigoje visiems susitikus Parodos kalno viršūnėje trumpam užmirštamos baimės ir apribojimai. Festivalis baigiamas fluxišku maištu prieš pandemijos keliamą baimę.

 

Justina Kiuršinaitė

---

^[1] „Fluxus festivalis“ transformuoja Fluxus judėjimo, prasidėjusio 7-ame XX a. dešimtmetyje Niujorke, idėjas. Šiame judėjime, subūrusiame tarptautinę menininkų grupę, buvo eksperimentuojama ir ieškoma galimybių sujungti įvairias menines technikas ir disciplinas, siekiama atsitiktinumo ir nuotykio, su menu siejamo verslo atmetimo. Fluxus judėjimas rėmėsi „pasidaryk pats“ estetika, priešinosi komercializmui ir instituciniam menui bei siekė suteikti menininkui nepriklausomybę nuo meno rinkos diktato meno produkcijai. Fluxus judėjimas siekė demokratizuoti meno rinką, įnešti į ją žaismingumo, nuotykio ir laisvės pojūtį idėjiniame ir materialiame meno lygmenyje. Tai buvo žaismingas maištas prieš tuometinį meno kūrinio ir menininko suvokimą.

 

Projektai yra ES programos „Kūrybiška Europa 2014-2020“ Platformų projekto „Stebuklingi kilimai“ („Magic Carpets“) dalis. Rėmėjas Lietuvos kultūros taryba.