Paskutinė galimybė Kaune pamatyti šiuolaikinę Japonijos ir Lietuvos tekstilę

Iki rugsėjo 1 d. Kaune, M. Žilinsko dailės galerijoje, eksponuojama Japonijos ir Lietuvos šiuolaikinė tekstilė. Parodoje „Gilios upės teka tyliai“ pristatoma dešimties menininkių – penkių japonių ir penkių lietuvių – darbai.

Ši ekspozicija yra tarptautinio tekstilės meno projekto, kurio paroda šių metų pavasarį atidaryta Kioto mieste, Japonijoje, dalis. Kaune pristatomi tekstilės menu besidominčiam žiūrovui gerai pažįstamų aktyviai kuriančių, ne vieną apdovanojimą pelniusių menininkių Laimos Oržekauskienės, Monikos Žaltauskaitės-Grašienės, Linos Jonikės darbai. Šį tituluotų tekstilininkių būrį papildo jaunų lietuvių tekstilės menininkės Greta Antanavičienė ir Kaune dar neeksponuota užsienyje žinoma kūrėja Giedrė Kardi-Kradišiūtė.

Japonijos tekstilei atstovauja Nobuko Hiroi (Kioto Menų universiteto profesorė), Suzumi Noda (Kioto Menų universiteto profesorė), Haruko Honma (Kinran University profesorė), Yoshiko Tanabe (Seian University profesorė) ir Megumi Kishida.

G.Kardi-Kardišiūtės specifinės vietos darbas pasitinka žiūrovus dar neįžengus į galeriją. Linksmuose Megumi Kishida kūriniuose panaudotos žmonių akių fotografijos, pagal kurių išraišką, ne tiesiogiai, o spalvomis, ritmika, menininkė siūlais kuria veido mimiką.

Pozityvus ir G.Antanavičienės kūrinys – tekstilės garsų katalogas, kurį menininkė renka nuo 2016-ųjų. Darbe atsiskleidžia jos idėja, kad tekstilė yra visur.

Tekstilės tapatumo ieškojimai atsiskleidžia ir tarptautiniu mastu gerai žinomos menininkės Nobuko Hiroi darbe.

Subtilus, sielą suvirpinantis L.Oržekauskienės-Ore kūrinys „Marytės. Kas gi tos Marytės?“. 112 fotografinių Mergelės Marijos atvaizdų, kuriuos Lietuvos ir pasaulio bažnyčiose fotografavo menininkė, iškadruoti taip, kad nebelieka jokių šventumo atributų, su kuriais įprastai yra vaizduojama Marija.

L.Jonikės darbas „Mylimukai“ įprasmina mažas ir trumpas gyvenimo akimirkas. Delno dydžio kūriniuose sutelpa emocijos, asmeninių istorijų fragmentai, kelionių įspūdžiai ar net svarbūs šalies įvykiai.

Vienas technologiškai tradiciškiausių yra Haruko Honma darbas, kuriuo tekstilininkė interpretuoja liaudiškas vieno iš Japonijos regionų spalvas, atskleisdama drobės dažymo meistrystę ir subtilumus.

Filosofiškas technologiškai įdomus Suzumi Noda kūrinys, sukurtas iš žakardinėse audimo staklėse naudojamo ažūrinio popieriaus, kurį menininkė padengė lengva smėlio mase, sukurdama šiurkštų, kietą paviršių, kontrastuojantį su lengvais ažūrais.

Lengvumas būdingas Yoshiko Tanabe darbui, sukurtam iš senų knygų popieriaus pagamintų siūlų. Šiame kūrinyje atsiskleidžia japonų tekstilininkėms būdingas subtilumas, išryškėjantis net mažiausiose detalėse.

M.Žaltauskaitė-Grašienė kūrinyje interpretuoja gilią mūsų tautos mitologiją, susijusią su eglės medžio – amžinybės simbolio, skirties tarp šiapus ir anapus – reikšme.

„Jei kalbėti taikomojo meno prasme, tai tekstilė turbūt kone stipriausia iš visų, kuri savo įdomumu ir reikšmingumu pralenkė ir keramiką, ir odą. Tekstilė atrodo kelią į tapimą šiuolaikinių menu. Todėl ji yra plati, o ne siaura. „Gilios upės teka tyliai“ ekspozicija tikrai verta atidesnio ir gilesnio žiūrovo žvilgsnio“, – į ekspoziciją kviečia parodos kuratorė dr. Rasa Žukienė.

Trikalbį Japonijos ir Lietuvos šiuolaikinės tekstilės parodos „Gilios upės teka tyliai“ katalogą galima įsigyti M. Žilinsko dailės galerijoje.
Paroda Kaune veikia iki rugsėjo 1 d.