NARA. Jungiantys netikėtumai ir atsakomybė pašnekovui

Atsakingu požiūriu į žurnalistiką ir pašnekovą išsiskiriantys, vaizdingais ir vizualiais pasakojimais žavintys bei tinklalaides išpopuliarinę Lietuvoje – NARA – tai auganti nepriklausoma žurnalistų platforma ir bendruomenė. Tiek dirbdami drauge, tiek atskirai „Naros“ žurnalistai laimėjo pasaulinius apdovanojimus ir apkeliavo bene visą pasaulį.

Berta Tilmantaitė (B.T.) – viena iš NARA (buvusio „Nanook”) įkūrėjų. Ji jau keliavo ir dirbo penkiuose žemynuose, daugiau kaip 60-ešimtyje šalių, o jos rengti foto ir video pasakojimai publikuoti „National Geographic“, „Al Jazeera“, „GEO“, „WIRED“, „Geographical Magazine“, „Deutsche Welle“, „Der Spiegel“ ir daugelyje kitų žiniasklaidos priemonių skirtingose šalyse. Mindaugas Drigotas (M.D.) – ilgą laiką dirbęs laisvai samdomu žurnalistu, dirba su vaizdo projektais bei medijų edukacija, kuria dokumentinius projektus. O Karolis Pilypas Liutkevičius (K.P.L.) – NARA tinklapio redaktorius – savo tikslu kelia žurnalistiką ir kviečia iš komforto priedangos, jis prisidėjo prie multimedijų projektų, dirba kompiuterinių žaidimų, technologijų temomis, bei rūpinasi NARA tinklalapiu.

 

 

Keliaukime atgal į 2015 metus, kuomet startavote kaip „Nanook“. Kaip kilo pirminė idėja susiburti bei pradėti šią žurnalistinę veiklą? Ką jums reiškė virsmas iš „Nanook“ tampant NARA?

B.T.: Viskas prasidėjo nuo susitikimo tada dar dviese su Artūru Morozovu, kurio komandoje šiuo metu nebėra. Mes norėjome kurti tokią erdvę, kurios patiems Lietuvos žiniasklaidoje trūko: kur galėtume kalbėti tokiomis temomis, kokiomis norime ir taip, kaip norime, bei nebūtume įrėminti formoje. Magistro studijose gilinausi būtent į multimedijų žurnalistiką, kuri man labai įdomi ir norėjosi su ja dirbti. Tuo metu dėsčiau ir Vilniaus universitete, jau po pirmo „Nanook“ projekto „Vienodos dienos“ prisijungė ten studijavęs Karolis Pilypas Liutkevičius. Vienas iš „Nanook“ tikslų – kurti ne tik žurnalistinį turinį, tačiau ir bendruomenę, vykdėme įvairias kūrybines dirbtuves. Eigoje prisijungė ir Mindaugas Drigotas, Sofija Korf, kiti nariai, o 2017 metais atsinešdamas profesionalių tinklalaidžių idėją prisijungė Karolis Vyšniauskas (tuo metu Lietuvoje tinklalaidžių gimtąja kalba dar nebuvo bei mažai kas žinojo šį žanrą). Augome, o veikloje atsiradus įvairioms medijų formoms pradėjome galvoti, jog reikia persikraustyti į naujus namus. Ten, kur galėtų būti visko daugiau: ir vaizdo pasakojimai, fotoreportažai, tinklalaidės, edukacijos, bei turėtume galimybę publikuoti daugiau įvairių autorių. Taip natūraliai atėjo virsmas iš NANOOK į NARA.

Dažnai savo pašnekovus kalbinate jų darbų fone. Netgi ir bendrataučius gaudote ne gimtinėje, o mieliau vykstate ten, kur tuo metu jie reziduoja. Kodėl? Ką aplinka ar intervavimo momentas priduoda jūsų darbams?

M.D.: Man asmeniškai tiek kaip skaitytojui/žiūrovui/klausytojui, vartojančiam skirtingą žurnalistinį turinį, svarbu pajusti ir išgyventi tas istorijas, kurios mane pasiekia. Taip galiu priartėti prie tos istorijos, justi kuo gyvena žmogus ir su kuo jis susiduria. Jei to nepajuntu, dažnai istorija, kad ir kas tai bebūtų – straipsnis, filmas, serialas, kompiuterinis žaidimas ar podkastas – pasimiršta. Todėl savo žurnalistiniame darbe stengiuosi būti kiek galima arčiau žmogaus. Buvimas jo natūralioje aplinkoje, momentas „čia ir dabar“ leidžia istorijai pasiekti didesnį gylį. Kartu ir pats, kaip žurnalistas, neriu gilyn į šią istoriją ir išgyvenu ją dar stipriau. Norėčiau tikėti, kad tą pajunta ir mūsų auditorija, kuri paneria į mūsų kurtas istorijas.

NARA nagrinėjamos temos – labai įvairios. Kas svarbiausia renkantis temą? Kokią bendrą žinutę siekiate ištransliuoti?

K.P.L.: Nesakyčiau, kad esame pasidalinę ir tai kas rūpi vieniems, nerūpi kitiems. Visos temos, kurias paliečiame yra bent kažkuriuo aspektu įdomios ir svarbios kiekvienam iš mūsų. Jeigu dirbi su tuo, kas įdomu tau pačiam, tai tas susidomėjimas išsitransliuoja ir skaitytojui, klausytojui, žiūrovui. Savo publikacijose labai akcentuojame pasakojimą ir tai, jog žurnalistas nėra tiesiog šaltas informacijos pernešėjas, tačiau pasakotojas, kurio tikslas sudominti.

 

Kaip pavyko tapti tuo vienu protu?

K.P.L.: Tikriausiai nesumeluočiau, jog svarbus elementas – atsitiktinumas. Natūralu, per laiką žmonės kažkiek nusiniveliuoja, pritampi prie kitų, kažkiek susisinchronizuoji. Bet kartu mane stebina, jog mūsų žvilgsnis į pasaulį bei vertybinis pamatas yra gana panašus.

B.T.: Karolis sako čia atsitiktinumas, tačiau kaip pažiūrėsi. Man atrodo, čia jokio atsitiktinumo nėra. Mūsų vidinė šerdis yra tas pats noras kurti ir daryti pokytį tiek žiniasklaidoje, tiek visuomenėje, poreikis nuolat mokytis ir tobulėti. Mes iš esmės galime būti (ir esame) labai skirtingi kaip komandos nariai, turėti atskirus pomėgius bei neštis įvairiausias gyvenimo istorijas bei požiūrius. Kartais gal atrodo, jog nesusikalbame dėl to, kaip skirtingai matome dalykus, bet vidinis etinis, vertybinis ir emocinis, pagarbos ir atidumo aplinkai pagrindas – panašus. Natūraliai su tokiais žmonėmis bendrauji ir pradedi kurti.

Jau kurdami istorijas apie Lietuvos parolimpiečius kartais juokaudavome, jog esame šeima – gyvendavome kartu pas ką nors bute ar sodo namelyje, dirbome visiškai be biudžeto. Su Karoliu esame dirbę drauge ir Kenijoje, kur turėjome miegoti namelyje kartu su ožkomis. Tai nėra darbas biure ir jame daug nenumatytų situacijų bei aplinkybių, nepatogumo ir reikiamybės viską spręsti greitai. Turime vienas kitą jausti bei išsilavinome bendravimą žvilgsniais, mimikomis. Mūsų vidinė komunikacija yra grįsta pagarba vieni kitiems bei tuo bendru tikslu, požiūriu, net ir dėl ko nors nesutariant.

 

Vieną tikslų veikloje išskyrėte atsakingą žurnalistiką – kas ji yra būtent jums?

K.P.L.: Man tai žurnalistika, kuri yra atsakinga auditorijai: skaitytojui, žiūrovui, klausytojui.

B.T.: Pridėčiau, jog ir prieš tuos žmonės, kuriuos kalbini, apie juos pasakoji, kuriuos fotografuoji. Tai kelių lygių atskaitomybė.K.P.L.: Žurnalistika yra atsakinga prieš visuomenę. Matau labai daug išsitrinančių ribų tarp žurnalistikos ir ne žurnalistikos. Tos nykstančios ribos gadina suvokimą kas yra pati žurnalistika – tai yra ne tik informavimas, tačiau ir savotiškas supažindinimas su pasauliu bei įvykiais, procesais vykstančiais pasaulyje.

Mūsų tikslas yra pasakoti empatiškai. Suprantant ir išklausant. Vertinant pašnekovus ir auditoriją, jų buvimą. Publikuojant ne dėl skaičių ar matomumo internete, bet atsižvelgiant į žmogiškus dalykus. Pavyzdžiui, dėl to, jog pasakojimo herojams kažkas trukdo ar skauda ar perteikiant džiaugsmą. NARA misija yra kurti žurnalistiką žmogui.

B.T.: Žmogus visomis prasmėmis: minėtai auditorijai, pašnekovui, taip pat ir kitiems žurnalistams.K.P.L.: Šiuo metu daug kas užsiima įvairia žinios sklaida, tačiau mes neieškome priešų kurdami kažką savo platformoje. Šiuo metu labai reikalinga žurnalistų bendrystė ir gebėjimas rasti bendrą požiūrio tašką.

M.D.: Taip pat skiriame daug dėmesio kiekvienam elementui, net ir, pavyzdžiui, tinklalaidės pavadinimui – siekiant empatiško, aiškaus, sukuriančio vertę, o ne pritraukiančios naujienos, kurią atsidarytų vardan paspaudimo. Mūsų stiprybė ir vertybinis pagrindas – tai atsakingumas tiek žmogui, tiek ir detalėms. Į kiekvieną žmogų ir temą žiūrime kruopščiai bei norime, kad su jomis elgtųsi taip, kaip elgtųsi su mumis. Noriu, jog mano pašnekovas jaustųsi prie manęs saugus ir galintis pasakoti savo istoriją bei pasitikėtų manimi taip, kaip ir aš juo pasitikiu (jei tai nėra tiriamoji žurnalistika, kurioje dažnai turi tikrinti šaltinius ir informaciją, kuri tave pasiekia).

 

 

Berta, dirbdama įgalinote savo jautrumą. Kaip jums tai pavyko? Gal tai padėjo atrasti gamtos ir žmogaus ryšį?

B.T.: Išties, ne dirbdama įgalinau jautrumą, o jautrumas įgalino darbą. Kiek save vaikystėje pamenu, visada buvau kažkuo susirūpinusi. Labai dėl visko pergyvendavau, jei per televiziją pamatydavau kažką kam sunku – verkdavau, negalėdavau užmigti. Kai esi mažas, nežinai ar gali kažką pakeisti, ar ne ir tiesiog išgyveni tą skausmą ir liūdesį. Augant reikėjo išmokti suvaldyti savo jautrumą (nors gal ir iki šiol nemoku naudingai panaudoti jo viso). Mama man siūlė būti advokate, kad galėčiau ginti ir kovoti, o aš pasirinkau žurnalistiką. Man visuomet įdomu nueiti toliau, pamatyti ir pasiaiškinti daugiau, nes jautrumas neduoda ramybės – jaučiu aplinką, išgyvenu svetimą skausmą, kančią, nerimą, džiaugsmą, laimę ar kas tai bebūtų.

Apkeliavote nesuskaičiuojamą kiekį šalių. Gal yra istorijos, kurias galėtumėte išskirti?

M.D.: Man labai įsiminė kai 2020 metų pradžioje iškeliavau į Aziją. Tai buvo mano pirmasis santykis su šiuo žemynu bei Tailandu, Mianmaru (Birma) ir Šri Lanka. Čia netikėtai nutiko dvi istorijos. Trylikos valandų kelionė traukiniu tapo aštuoniolika valandų, nes stodavome stotelėse, kur įlipdavo keleiviai ar reikėdavo išimti, pakeisti maisto prekes. Tai buvo toks gyvas traukinys. Viename iš sustojimų nusprendėme lengvai užkąsti ir prie mūsų priėjo vietinis gidas (taip žmonės dažniausiai prieina siūlyti savo paslaugų). Mes kalbėjomės, jis paklausė iš kur mes ir išgirdęs Lietuvą akimirką plačiai nusišypsojo. Jau spėliojau, kas dabar bus – o jis, rausdamasis savo tašytėje, ištraukė žurnalą „Verslo klasė“, kuriame apie jį parašytas lietuviškas tekstas. Nustebau: atrodo gyvename tokiame dideliame pasaulyje, bet mus visus kažkas jungia. Čia kaip ir Karolio minėtas atsitiktinumas ar net kažkas daugiau. Manau, visi turime kažkokias jungtis ir ryšius su kitais žmonėmis, su kitomis istorijomis.
Apsikeitėme su tuo žmogeliu kontaktais ir toliau iškeliavome traukiniu. Praėjo dvi valandos vagone ir traukinys nuvirto nuo bėgių. Patyriau baisiausią akimirką: tu lyg ir kontroliuoji save, bet nieko negali padaryti ir mūsų vagonas tiesiog virsta ant šono, o visi žmonės ir gyvūnai bei maisto prekės išsitaško. Vieną akimirką tu gali išgyventi labai didelį džiaugsmą ir savotišką katarsį, susipažindamas su nauju žmogumi, o kitą – tiesiog šast ir gyvenimas gali baigtis… Laimei, visi likome gyvi ir sveiki.

K.P.L.: Jei atidaryčiau galvoje slypintį kelionių stalčių, jo viršuje plaukioja tai, kas dar neišspręsta, dar nesusigulėjusios bei stipriausios emocijos. Man patinka darbų įvairovė bei labai svarbu pirmasis įspūdis susidūrus su kažkuo nauju. Taigi labai įsiminė kelionė Kenijoje – pirmoji kelionė iš savojo žemyno kažkur toliau, kurios metu lūžo daug stereotipų. Augant Lietuvoje neišvengiamai susiduri su stereotipiniu Afrikos valstybių atvaizdavimu, ypač Kenijos. Dažnai tai dykynės ir gentys dėvintys etinius rūbus bei šokantys turistams… Kai ten nuvykau kelias dienas turėjau gyventi vienas ir nakvojau miesto centre, sostinėje Nairoby. Būtent pasivaikščiojimai vienam, ten apsistojus, padėjo suvokti kiek įtakos turi aplinka, kurioje gyvename ir kaip ji mus formuoja. Nors sąmoningai lūkesčių nekėliau, radau žymiai įdomesnius žmones ir kelionę nei tikėjausi. Dažnai augančios valstybės yra labai įvairialypės – tai kontrastų valstybės. Pavyzdžiui, jei vienoje pusėje gali matyti nepasiturinčių žmonių kvartalą, kitur gali matyti dangoraižius, kurie prabangesni nei dažnoje Europos valstybėje. Jei žiniasklaida ieško sensacijos, dažniausiai atvaizduos tik vieną tokios gatvės pusę. Taip pat Kenijoje nepasiteisino artimųjų svaičiojimai apie saugumą.

B.T.: Man įdomiausi susidūrimai su gamtos stichijomis. Įsiminė Galapagų salos ir laisvasis nardymas su ruoniais bei vėžliais. Taip pat gorilos Ugandoje, istorija apie vandenyno žmones Koralų trikampyje.

Būnant miestuose mes turime ribas, savo, kaip žmogaus kiautą apibrėžtą rūbais, statusu, santykiu su aplinka. O kai nardai vandenyne ar ieškai gorilų džiunglėse, joji arkliu Mongolijos stepėje ir jauti gamtos stichijas – tų ribų nebėra. Aplinka tampa tavimi, o tu tampi aplinka. Man tam tikras išnykimas ir pasiklydimas, tai tuo pačiu prisipildymas bei ypatingiausias jausmas ir patirtis.

 

Kelionės Jums – tarsi darbo įrankis. Kaip pavyksta netapti turistais? Gal turite savų taisyklių, kurių laikotės?

B.T.: Manau, kad būname ir turistais, o tai nieko bloga. Svarbiausia būti tokiu turistu, kuris gerbia aplinką bei nėra ignorantiškas, abejingas, arogantiškas ir panašiai. Egzistuoja ta atskirtis keliautojas ir turistas, tačiau dažnai irgi norime pamatyti tas turistines vietas tad negalėčiau įvardinti, jog siekiame nebūti turistais. Tačiau keliaujant ar dirbant yra santykis su vietiniais žmonėmis. Iš jų gali pajausti, suprasti ar išmokti apie šalį tai, ko nepajausi vien tik lankydamas objektus. Išeidamas į žygį, į džiungles ar kalnus visu savo kūnu pajunti tos vietovės aplinką. Ir visai nesvarbu ar tai bus turistinis žygis su turistine trasa ar trasa bus nežinoma. Jeigu atsiduosi aplinkai ir atidursi pas kokius kaimo žmones, kurie tave pakvietė pamaitinti ar užsukti į svečius, tuomet tą kaimą ir vietą patirsi per žmones. Mano galva yra du pagrindiniai dalykai – tai aplinka, gamta ir žmonės, o tai apima ir maistą, dainas, pabuvimą ar pasisėdėjimą bendraujant kūno kalba bei kita.

M.D.: Man įsiminė, kai prieš keturis metus keliavome Tel Avive kurdami projektą apie litvakus. Turėdami keletą laisvų dienų užsukome į Palestiną. Drauge su Berta vaikščiojome po vietines gatveles, buvome apsikarstę fotoaparatais ir kameromis, visur žiūrinėjome, smalsavome, viskas buvo įdomu. Vienoje gatvelių tiesiog sustojome, nes vaikai ten žaidė futbolą. Nepuolėme fotografuoti ar daryti Instagram storių, o pradėjome drauge spardyti kamuolį, pakaitomis atsistodavome į vartus. Po kurio laiko atėjo vieno jų dėdė ar vyresnis sūnėnas ir pakvietė pasisvečiuoti. Jis įsileido į savo privačią erdvę, pavaišino arbata bei aprodė namus.

Taigi, man visada norisi būnant tuo turistu ar keliautoju elgtis atsakingai ir apdairiai su aplinka ir ypač jos žmonėmis. Tokiu būdu tu gali sužinoti jų istorijas ir suprasti kuo jie gyvena, kas jiems rūpi. Ne pleškinti fotoaparatu, visada būti savo vidiniame pasaulyje ar telefone, o būti kuo atviresniu aplinkai.

B.T.: Seniau keliaudama, dažnai fotografuodavau slapta ar iš toliau, vengiau kontakto. Man tiesiog norėjosi dokumentuoti, o dabar atsiklausiu žmogaus ar galiu tai daryti. Arba suprantu, kad net ne visą laiką tai reikia daryti apskritai. Vyksta daugiau dialogo ir pagarbos. Aišku, dėl to galiu prarasti unikalų kadrą, bet dabar tikrai daugiau stebiu aplinką ir jos žmones, paklausiu ar bandau suprasti, pajausti ar viskas gerai, jei imsiuosi fotografuoti.

 

Kuris projektas NARA veikloje Jums svarbiausias, išskirtiniausias? Galbūt kažkuris organizacijai suteikė didžiausią augimą ar atnešė didžiausią pokytį?

B.T.: Vienas svarbiausių dalykų, prie kurio dirbome praėjusiais metais buvo „Nanook” transformacija į NARA, naujos internetinės erdvės sukūrimas, kur galima publikuoti daugiau ir įvairesnių publikacijų. Kalbant apie pačias publikacijas ir projektus, manau, svarbu, kad daugumos jų aktualumas išlieka net ir praėjus keleriems metams po jų publikavimo, kai kurie jų naudojami edukacijai mokyklose ar universitetuose. Nežinantiems mūsų darbų, kviesčiau patyrinėti pasakojimus „Galia nugalėti“, „Žymės: pereiti praeitį“, įsijungti Mindaugo kurtą video pasakojimą „„Aš jaučiuosi nematomas.“ Trijų kurjerių istorijos“, paklausyti mano ir bičiulio psichologo Andriaus Jančiausko pokalbių serijos psichologinėmis temomis, išgirsti Martynos Šulskutės garso dokumentikas, pasigilinti į Indrės Kiršaitės publikacijas ir, žinoma, paklausyti bent keletą Karolio Vyšniausko podkastų epizodų, kurie pradėjo tinklalaidžių išpopuliarėjimui Lietuvoje.

M.D.: Kiekvienas NARA kurtas projektas, turinys yra kažkuo svarbus. Jeigu jis būtų neįdomus, nerūpėjęs mums, jis nebūtų atsiradęs mūsų puslapyje. Didesniais multimedijų projektais, kuriuos su komanda kūrėme, galbūt norisi dar stipriau atkreipti dėmesį visuomenėje į kažkokią problemą, reiškinį, pažeidžiamų žmonių grupę, skatinti diskusiją ir pokyčius, kad visiems būtų geriau. Žinoma, tą teigiamą pokytį visada sunku įvertinti, nes iš tikro nežinai, kiek tavo žurnalistinis darbas prie to prisidėjo. Bet norisi tikėti, kad šie darbai prie to prisideda.

K.P.L.: ​​Kadangi kuriant žurnalistinį pasakojimą svarbu pačio žurnalisto įsitraukimas ir susidomėjimas, tai man įdomiausi mūsų projektai yra, kurie kėlė man iššūkį ar keitė mano nusistovėjusią nuomonę apie temą. Tarp tokių galėčiau įvardinti multimedijų projektą „Galia nugalėti” ar mano kurtas tinklalaides apie žaidimų industriją, persidirbimą ir profsąjungas „Changing the game”. Darbas prie tokių temų, kurių pavyzdžių reta Lietuvos žiniasklaidoje reikalauja įjungti svarbiausius žurnalistikos įgūdžius: empatiją, atsakomybės pojūtį ir suvokimą, kad tavo užduodamas tonas pasakojant šiomis temomis yra be galo svarbus, nes juk pradedi viešą pokalbį šiomis temomis. Tokiomis aplinkybėmis leisti istorijai pačiai skleistis ir nebandyti jos palenkti pagal savo įnorius yra sudėtinga, gali kilti daug pagundų kontroliuoti naratyvą. Ir nors manau, kad neįmanoma būti visiškai objektyviu, dirbant šitokį darbą labai svarbu nuolat siekti objektyvumo. Toks vaikščiojimas lynu man ir yra įdomiausias.

 

 

Keletą metų po Europą skraidėte ir ant stebuklingo kilimo – stebėjote projekto „Stebuklingi kilimai“ (MagiC Carpets) menininkų kūrybinį procesą bei darbą su bendruomenėmis. Dokumentavote, tyrinėjote, kalbinote, tapote per visą Europą nusidriekusio tinklo dalimi. Kas įsiminė labiausiai?

M.D.: Gražiausia būdavo kai atkeliavęs menininkas, nemokėdamas vietinės kalbos ar negalėdamas susikalbėti kita tarptautine kalba vis tiek rasdavo santykį su vietos žmonėmis. Kaip tai įvyko, pavyzdžiui, Portugalijoje… Jei jis yra atviras ir nori – atranda būdą.

B.T.: Taip. Įsiminė procesai, kai menas buvo komunikacijos priemone santykio užmezgimui. Tapo įrankiu ir priemone gebančia duoti aplinkai ne tik iš jos imant.

Dirbant su bendruomene yra pavojus, kad tu iš jos tik imsi – patirtį, istorijas – ir jas transformuosi į meną, bet labai svarbu ir duoti. Kai tai vyksta – yra gražūs mainai.

Kalbant apie „Stebuklingų kilimų“ rezidencijas buvo ryškus tinkliškumo momentas – kuratoriai ir menininkai mainėsi iš skirtingų šalių ir mes taip pat tapome to tinklo dalimi: sužinai menininkus, kuratorius, procesus, pažįsti šalis per jų bendruomenes, menininkų darbus ir bendravimą su bendruomenėmis. Gali suprasti meno situaciją ir pajausti vietos gyvenimo atmosferą.

 

Jūsų užfiksuotos akimirkos, drauge su 57 projekte dalyvavusių menininkų kūriniais, eksponuojamos finalinėje parodoje „MagiC Carpets LANDED“ (kuratorė Benedetta Carpi de Resmini) šiuo metu rodomos Kaune. Kas ten slypi?

B.T.: Mūsų dokumentacija yra tos parodos dalis. Joje daugiausia fotografija, taip pat 360 video.

K.P.L.: 360 laipsnių video leis pabuvoti bent keliose vietose į kurias ir mus nunešė stebuklingas kilimas. Ir taip pat galima išvysti labai daug gerų fotografijų.

B.T.: Kitos ekspozicijos – su menininkų darbais, kurie buvo sukurti per tą laiką. Darbai ir dokumentavimo dalis suteikia gilesnį suvokimą kaip viskas vyko ir kaip buvo sukurti eksponuojami meno kūriniai. Visa paroda leidža pajusti visus „Stebuklingus kilimus“ ir Europą jungiančias istorijas.

M.D.: Daugiau nebegalime spoilinti – labai siūlyčiau atkeliauti ir pamatyti. Bei patirti būtent ką Karolis minėjo – 360 – nes tai turėtų būti įdomi ir gili patirtis.

Kauno bienalės ir keturiolikos Kūrybiškos Europos platformos „Stebuklingi kilimai“ partnerių tarptautinė paroda „MagiC Carpets Landed“, kuri yra „Kaunas – Europos Kultūros sostinė 2022” programos dalis, veikia iki sausio 23 d. Parodą kuruoja Benedetta Carpi de Resmini. NARA dokumentiką galima pamatyti ekspozicijoej, įsikūrusioje Kauno paveikslų galerijoje. Daugiau informacijos: landed.magiccarpets.eu.