KOLEKTYVINĖ ATMINTIS FOTOGRAFINĖJE JUOSTOJE

Menininkė iš Vokietijos Johanna Diehl vizitų Kaune metu fiksavo įvairias detales susibūrimus menančiose vietose. Nešina stovu ir vidutinio formato fotoaparatu su nespalvota fotografine juostele, ji žvalgėsi po buvusius kino teatrus, sinagogas, kadaise cirku tapusią mečetę, prekybos centrą bei laisvalaikio erdvėmis sovietmečiu paverstas bažnyčias, suspėdama net į Druskininkų Grūto parką. Aplankiusi šiuos ir kitus objektus, kūrėja instaliacijoje dėlioja atminties dėlionę, kuri birželio–rugsėjo mėnesiais bus pristatyta Kauno paveikslų galerijoje, 12-oje Kauno bienalėje „Po išvykimo | Prieš atvykstant“. Savo ankstyvuosiuose darbuose Berlyne dirbanti J. Diehl nagrinėjo architektūrinių liudijimų, subtiliai bylojančių apie geopolitinius konfliktus, temas. Jai tai – pirmiausia atminties ir šiuolaikinės Europos tapatybės klausimas.

Kaip trumpai prisistatytumėte?
Sakyčiau, esu menininkė, kuri daugiausia dirba su fotografija, o taip pat ir filmais. Mane labiausiai domina erdvės, atspindinčios ideologiją ir kolektyvinę atmintį. Tyrinėju nebuvimo egzistavimą.

Kuo jus sudomino fotografija ir kaip užsimezgė šis ryšys?
Per mainų programą metus mokiausi vidurinėje mokykloje JAV, ten lankiau fotografijos kursą. Turėjome užduotį fotografuoti Amerikos kraštovaizdžius aplink Kolorado Springsą ir uolinius kalnus. Po to ryškinome juostas ir mokėmės tos pačios technikos, kurią naudojo tokie šios srities meistrai kaip Anselis Adamsas. Įgūdžius toliau tobulinau grįžusi į gimtąjį Hamburgą, ten fotografavau savo socialinę aplinką. Fotografiją labai mėgau dėl jos gebėjimo fiksuoti tikrovę, už galimybę įamžinti objektus ir apie tai, ką pastebiu, kalbėti ne žodine, o vaizdų kalba. Ji yra mąstymo būdas, leidžiantis tyrinėti tai, kas subjektyvu. Atlikdama praktiką reklaminės fotografijos srityje, supratau, kad tai manęs nedomina. Laimei, sužinojau apie Leipcigo dailės akademiją, kurioje fotografija buvo traktuojama kaip menas, ir jos mokantis dėmesys buvo skiriamas konceptualiai bei teorinei prieigoms. Jaučiausi be galo laiminga, kai ten įstojau. Yra dalykų, kurių į žodžius nesudėsi, bet juos įmanoma nupasakoti vaizdais. Būtent fotografija kaip kalba mane intriguoja labiausiai.

Kaune dirbote su vidutinio formato fotoaparatu ir nespalvota juosta. Kodėl pasirinkote būtent šias laikmenas?
Fotografavau su „Mamyia 7“ vidutinio formato kamera, nors paprastai naudoju didelį formatą. Vidutinis formatas lankstesnis, spontaniškesnis, be to, mėgstu jo objektyvų vaizdo kokybę. Didesnio formato fotoaparatas labiau riboja, kartais su juo tam tikroje vietoje gali padaryti tik vieną nuotrauką. Analoginė fotografija leidžia užfiksuoti skirtingus atvaizdus. Be to, man labai patinka paslėptas vaizdinys, esantis tik mano galvoje. Tai sukuria asociacijas ir glaudžius ryšius tarp kuriamų darbų. Pavyzdžiui, lankydamasi sinagogoje, kuri buvo paversta į fotostudiją, nufotografavau palubėje kabantį veidrodinį rutulį, priminusį prožektorius anksčiau matytame stadione.

Realybės fiksavimas juostelėje gaubiamas tam tikros magijos. Tai realus pėdsakas, neturintis skaitmeninių duomenų. Taip pat man be galo įdomu dirbti laboratorijoje, matyti ryškėjanti rezultatą. Pasitelkdamas analoginę fotografiją gali kontroliuoti, o kartu – nekontroliuoti daugybės dalykų, ir mane tai žavi.

Nagrinėjate atminties ir tapatybės temas. Kodėl jos jums yra svarbios?
Mane labai intriguoja tokie klausimai kaip: „Kas yra Europa?“; „Kokia jos tapatybė?“, ir kaip istorija bei skirtingi atminties sluoksniai susiję tarpusavyje. Vokietijoje, kaip ir Lietuvoje, įvyko nemažai politinių sistemų pasikeitimų. Tyrinėju, kaip šios permainos veikia erdves ir kaip pokyčiai atsispindi jose. Kelionė į Lietuvą stipriai susijusi su mano praeitimi. Užaugau Vidurio Europoje, 1989 m. teko patirti svarbius istorinius ir politinius poslinkius. Esu dirbusi ir kitose Europos valstybėse: Ukrainoje, Italijoje, Prancūzijoje, Kipre. Šios šalys viena po kitos tapo mano subjektyvaus Europos suvokimo dalimi.

Kokie jūsų prisiminimai apie Berlyno sienos griuvimą? Kaip tai jus paveikė?
Esu kilusi iš Vakarų Vokietijos, tad gyvenau laisvojoje dalyje. Tačiau, be abejo, kai griuvo siena, su mama ir broliu važiavome į Berlyną. Prisidėjome prie jos nuvertimo – naikinome ją, daužėme plaktuku. Rytų Vokietijoje turėjome daug giminaičių ir 1990 m. nuvykome jų aplankyti. Kaip vaikui, Rytų Vokietija padarė didelį įspūdį. Rodos, ji buvo tik už kelių kilometrų, bet tuo pat metu tokia skirtinga. Neįprastas maistas, manieros, būsto sąlygos, baldai ir kvapai. Įspūdinga permaina, tarsi laiko pokytis. Ir, žinoma, buvo įdomu stebėti, kaip griuvus sienai viskas tame pačiame Berlyne labai greitai pasikeitė. Besimokant vidurinėje mokykloje, į mano klasę atėjo nemažai naujų mokinių iš Rytų Vokietijos ir jie visi tikrai turėjo kitokį požiūrį į daugumą dalykų, nors ir kalbėjo ta pačia vokiečių kalba.

Ar tai darė įtaką jūsų kūrybiniams darbams ir temoms?
Manau, mane labiausiai paveikė du dalykai. Pirma – tai, kad mano tėvas mirė labai anksti, kai buvau vos penkerių, ir man visada norėjosi užpildyti tą jaučiamą tuštumą. Pavyzdžiui, dažnai svarstydavau, ką reiškia kambarys ar objektas, jeigu jame nėra žmogaus? Ką sako ištuštėję vietos? Šie klausimai mane lydi iki šiol. Antra, didelę įtaką padarė tai, kad augau Vokietijoje, politinių perversmų apsuptyje, o vėliau studijavau Leipcige, buvusiame Rytų Vokietijos mieste. Iš Hamburgo atvykus į Leipcigą buvo be galo įdomu stebėti, kaip jis ieško savo tapatybės. Čia mokiausi 7 metus, ir per tą laiką miestas labai stipriai pasikeitė. Manau, tai paveikė mano požiūrį į vietas. Ši istorija priklauso ne tik man, bet ir mano tėvams, seneliams. Šiuo metu kuriu projektą apie savo močiutę ir tėvą. Apie nebylius mano senelių ir jų vaikų santykius – tai buvo tylos karta – ir kaip ta tyla juos paveikė. Fotografuodama Ukrainoje turėjau omenyje, kad senelis Antrojo pasaulinio karo metais ten žuvo.

Kur ieškote įkvėpimo?
Daugiausia įkvėpimo suteikia įdomios temos ir darbas archyvuose. Tai tarsi archeologija. Randi, kas tave intriguoja, ir imi gilintis, klausinėti žmonių, skaityti straipsnius, ieškoti knygų ta tema ir viską analizuoti. Pradedu nuo laikraščių ar tinklaraščių, bet labiausiai įkvepia literatūra, žodinė istorija ir archyvai. Man labai patinka skaityti teorinius tekstus, domiuosi kultūros teorija, filosofija, sociologija. Dirbdama su studentais stengiuosi juos išmokyti priartėti prie jiems aktualios temos ir kuo labiau į ją įsigilinti.

Koks jūsų kūrybos procesas?
Tyrinėti, skaityti, klausytis, susitikti, kalbėtis, keliauti, įveikti atstumą, atvykti į tam tikras vietas ir bendrauti su jose gyvenančiais žmonėmis – visa tai yra vaizdo kūrimo proceso dalis. Kokią formą šis vaizdas įgis, priklauso nuo mano subjektyvaus supratimo. Kai lankiausi senuosiuose Kauno kino teatruose, pastatytuose sovietmečiu, man buvo svarbu suprasti, kurioje pastato pusėje buvo ekranas, o kurioje – projektorius. Kai patekau į buvusią mečetę, norėjau sužinoti, kurioje pusėje yra Meka, o sinagogoje – kur buvo moterų vieta, ir kaip viskas po to keitėsi. Nepakanka įėjus į vidų tiesiog fotografuoti. Visuomet reikia žinoti, kur eini ir ko ieškai. Tokį keliavimą ir atstumų įveikimą laikau tam tikru suvokimo būdu. Kiek­vieną vietą suprantame tik atvykę į ją fiziškai, kūnui atsidūrus toje aplinkoje.

Jūsų projektas Kaune yra apie vietas, kurios pasikeitė, ir apie tai, kam jos buvo naudojamos. Kokius konkrečius objektus pasirinkote?
Mane domino erdvės, skirtos žmonių susibūrimams, kurių reikšmė šiandienos liberalios ekonomikos visuomenėje pasikeitė. Per pirmą kelionę į Kauną supratau, kad daugelis jų persiorientavo į renginių ir pramogų vietas, turinčias komercinių tikslų. Mane įkvėpė prancūzų sociologo Alaino Ehrenbergo 1991 m. parašytas tekstas „Le culte de la Performance“. Jame kalbama apie tris modernioje visuomenėje egzistuojančius subjektų tipus: verslininką, vartotoją ir sportininką. Vyksta pokytis, kai nuo paklusnumo pereinama prie veiksmo, vartojimo. Žmonės yra aplinkos verčiami būti unikaliais, ieškoti savo asmeninio stiliaus. Kad išgyventų, individas privalo tapti visagalis.

Savo antrojo vizito Kaune metu bandžiau ieškoti šių trijų skirtingų tipų (verslininko, vartotojo ir sportininko) pėdsakų buvusiose žmonių susibūrimo vietose, kuriose svarbiausia buvo bendruomenės idėja. Pavyzdžiui, sovietinis kino teatras, naudotas nukreipti visuomenę politiškai, dabar pavirtęs centriniu miesto turgumi. Arba bažnyčia, kuri sovietmečiu buvo tapusi kino teatru, dabar vėl funkcionuoja pagal savo pirminę paskirtį, tačiau viršutinis jos aukštas yra nuomojamas įvairiems renginiams. Man buvo labai įdomu atrasti skirtingas funkcijas viename pastate. Šie statiniai atspindi visuomenę ir yra pilni daugiasluoksnių prasmių.

Kaip manote, ką susibūrimai žmonėms reiškia šiandien?
Sovietmečiu jaunimas rinkdavosi fabrikų kultūros namuose, o dabar veikiausiai prekybos centruose. Visi nori rasti savo asmeninį stilių ir pramogą, keičiasi asmens suvokimo reikšmė. Vartotojas yra aktyvistas, ieškantis renginių ir stiliaus, sportininkas trokšta būti garbinamas kaip žvaigždė, o verslininkas nesiliauja save optimizavęs. Šiuolaikinės susibūrimų vietos rodo, kad dabar klesti tie individai, kurie užsiima individualiu, ne kolektyviškai įsistemintu savęs tobulinimu. Manau, visuomenei tebėra svarbu susiburti, tik šiandien to prasmė yra pakitusi.

Kokios vietos Kaune paliko didžiausią įspūdį?
Labiausiai nustebino sinagogos. Pavyzdžiui, sinagoga, šiuo metu veikianti kaip automobilių remonto dirbtuvės, arba Kauno chasidų sinagoga, kuri yra labai prastos būklės ir netrukus bus privatizuota. Šiuose pastatuose vis dar egzistuoja žydų religinis palikimas. Savo darbais nesiekiu demonstruoti nuomonę (nors ir labai svarbu turėti asmeninį požiūrį) – verčiau noriu leisti stebėtojui stoti akistaton su sudėtingais klausimais. Ketinu sukurti fotoinstaliaciją, kurioje kabosiančios nuotraukos jungtųsi tarpusavyje, kurtų asociacijas ir savitą suvokimą.

Kintant vietoms, drauge keičiasi ir jų tapatybė. Ką pokytis apskritai reiškia jums?
Tai labai įdomus fenomenas, padedantis naujai pažvelgti į savo gyvenimą ir įsitikinimus, bet tuo pačiu – skaudus dalykas. Pokytis kiek­vieną kartą kažką duoda, bet kažką ir atima.
Tekstas publikuotas leidinyje NEMUNAS. Nuotrauka: Johanna Diehl. Iš serijos CULTS OF PERFORMANCE, 2019. Visa darbų serija eksponuojama 12-osios Kauno bienalės parodoje PO IŠVYKIMO | PRIEŠ ATVYKSTANT, Kauno paveikslų galerijoje iki rugsėjo 29 d.