Kauno bienalės vadovė Kotryna Žemaitytė: labai svarbu, kad mieste vyrautų ne vien dekoratyvūs objektai

Vienas didžiausių šalyje vykstančių šiuolaikinio meno festivalių Kauno bienalė jau paskelbė, jog ateinantis renginys vyks 2021 m. lapkričio 05 d. – 2022 m. sausio 30 dienomis, o jį kuruoti pakviesta Josée Drouin-Brisebois iš Kanados. 13-oji Kauno bienalė bus vienu pagrindinių vizualiojo meno įvykių, atidarančių „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022” renginių tinklelį.

Apie metus, skirtus festivalio pasiruošimui, praėjusios bienalės pamokas bei kultūros galimybes pandemijos kontekste, kalbamės su Kauno bienalės vadove Kotryna Žemaitytė.

Tikriausiai praėjo pakankamai laiko, kad galima būtų pažvelgti iš šalies į praėjusią vasarą vykusią 12-ąją Kauno bienalę – kokios pirmos mintys aplanko prisiminus praėjusią vasarą?

Kotryna Žemaitytė: 12-oji Kauno bienalė buvo kupina permainų ir tapo tam tikru lūžio tašku visai komandai. Visų pirma, tai buvo pirmoji bienalė kuriai vadovavo nauja komanda, pats šiuolaikinio meno festivalis nusprendė persikelti į vasarą bei surengė atvirą kvietimą jauniems, kylantiems kuratoriams, siekiant išbandyti bendra-kuratorystės metodą. Bienalės valdybos pasiūlyta kelionės tema kuratorių komandos dėka peraugo į Kauno sociopolitinės istorijos analizę, pačias parodas pateikiant kaip potyriminę kelionę nuo Kauno geležinkelių stoties iki Kauno paveikslų galerijos, nuo Šančių poliklinikos iki Obelynės parko.

Prieš keletą mėnesių buvo išleistas 12-os Kauno bienalės „Po išvykimo | Prieš atvykstant“ katalogas. Kuo jis svarbus, tęsiant bienalėje keltus klausimus?

Kotryna: Sudarant katalogą buvo siekiama sukurti ilgaamžį leidinį, kuris ne tik dokumentuotų 12-ą Kauno bienalę, bet ateityje galėtų veikti kaip alternatyvus gidas turistams ar vietos gyventojams. Kuratorių tekstas apie Kauno levitavimą erdvėje, laike, užmarštyje ir ateityje buvo papildytas apžvalginiu, istoriniu tekstu apie miestą, penkiuose knygos skyriuose išsamiai aprašoma kiekviena iš praėjusios bienalės lokacijų: Kauno geležinkelio stotis, Kauno senosios kapinės, Kauno paveikslų galerija, ir kt. Atrodo, kad visi šie ir dar daug kitų tekstų, harmoningai sugulė į vieną įdomų leidinį, atskleidžiantį Kauno kaip miesto kelionę laiku bei šios kelionės pėdsakais tapusią architektūrą, žmones ir istorijas atsispindėjusias 12-os Kauno bienalės parodose.

Keli meno kūriniai prisidėjo prie jau ankstesnių Kauno bienalės menininkų kurtų darbų miestui ir liko čia. Ar manote, kad svarbu jog tam tikri sukurti šiuolaikinio meno objektai išlieka miesto peizaže?

Kotryna: Manau, jog labai svarbu, kad mieste vyrautų ne vien dekoratyvūs objektai, bet taip pat meno kūriniai, skatinantys praeivius susimąstyti bei sužinoti kažką naujo apie savo pačių aplinką. Kauno bienalė jau seniai inicijuoja giluminius meninius projektus, kurie atspindi miesto ir šalies istorinį kontekstą, vyraujančias aktualijas ar problemas, istorinę atmintį bei istorinius nutylėjimus. Malonu projektų rezultatus parodyti kas dvejus metus parodų metu, tačiau dar maloniau, kai miestas, kolegos iš kitų galerijų ir muziejų, ar nepriklausomi asmenys inicijuoja ilgesnę kūrinių eksponavimo galimybę. Manau, jog tai ne tik didina viešo meno įvairovę mieste, bet ir prisideda prie visuomenės edukavimo.

Iki 13-os Kauno bienalės dar daugiau nei metai. Jau prasidėję pasiruošimo darbai – paskelbtos bienalės datos ir kuratorė. Sakykite, kaip pasirinkote kuratorę Josée Drouin-Brisebois iš Kanados?

Kotryna: Josée Drouin-Brisebois – ryški šiuolaikinio meno figūra, dirbanti Nacionaliniame Kanados muziejuje, Otavoje, ne kartą kuravusi Kanados paviljoną Venecijos bienalėje. Praeitų metų Venecijos bienalėje Josée sužavėjo savo pasirinkimu Kanados paviljoną reprezentuoti meninio kolektyvo „Isuma“ videokūriniais. „Isuma“ ypatingi tuo, jog tai inuitų kino produkcijos kompanija, kurią sudaro grupė kultūriškai panašių Arkties, indėnų ir eskimų tautų, gyvenusių Kanadoje dar prieš europiečiams atrandant Amerikos žemynus. J. Drouin-Brisebois kūrybai būdinga ypatingą dėmesį skirti žmogiškajam faktoriui ir siekti, jog šiuolaikinis menas kiek įmanoma daugiau atspindėtų šiuolaikinę visuomenę su visais jos pliusais ir minusais. Tai taip pat yra kertinė vertybė bienalės komandai. Be to, toks tolimas žvilgsnis iš kito kontinento gali pasiūlyti bienalės lankytojams daug naujų patirčių, ir naujų erdvių apmąstymams.

Gal galite išduoti, kuo labiausiai domisi Josée – Kauno erdvėmis, Lietuvos menininkais ar šalies istorija, žmonių išgyvenimais?

Kotryna: Būtų sunku pasirinkti kažkurį vieną siūlomąjį, kuratorė domisi išgyvenimo istorijomis, tai susisieja tiek su konkrečiomis erdvėmis, tiek su konkrečiais asmenimis. Kol kas tai gyvas procesas, kuris nuolat kinta. Dar žiemą atrodė, jog didelis dėmesys bus skirtas XX a. patirtims ir išgyvenimo istorijoms, tačiau dabartinė pandemija apvertė viską aukštyn kojomis, ir sakyčiau netgi suveikė kaip įkvėpimas kuratorei ir kai kuriems menininkams permąstyti, pažvelgti į žmogiškumo bei būdų išgyventi sampratas kitaip.

Galbūt galima prognozuoti, kokiomis kryptimis vystysis šiuolaikinis menas po šio pasaulinės pandemijos išbandymo, kuris smarkiai paveikė kultūros sektorių tarptautiniu mastu?

Kotryna: Koronavirusas paveikė visus, vienus daugiau, kitus mažiau, tačiau aiškiai parodė žmonių trapumą ir privertė susimąstyti, jog kai kurių dalykų mes tiesiog negalime pakeisti, ar daryti norimą įtaką. Šiuo metu belieka tik kuo protingiau tvarkytis su pasekmėmis, ir siekti, jog jos būtų kuo minkštesnės.

Kūrybiniame sektoriuje svarbiausia išlikti optimistiškais bei lanksčiais, gebėti priimti situaciją kaip iššūkį, kurį reikia nugalėti netradicinėmis priemonėmis. Gal nuskambės ir keistai, tačiau manau, kad ši pandemija daug kam virs, o gal jau ir yra, įkvėpimo šaltiniu. Kas būtų pagalvojęs jog visas pasaulis gali taip greitai imti ir sustoti?

Visgi Lietuvos politikos lauke liko apnuogintas tam tikrų politikų ir sprendimų priėmėjų nesąmoningumas. Akivaizdu, jog dabartinėje situacijoje, kuomet dalis kultūros institucijų liko uždaros, ekonominė cirkuliacija tapo svarbiau nei saugūs atstumai, o kultūra šiame kontekste liko kažkur užribyje. Belieka tik palinkėti kai kuriems ne tik konsumeristinio, bet ir kultūrinio alkio.

Kauno bienalė vadovauja Kūrybiškos Europos platformai „Stebuklingi kilimai“, vienijančiai penkiolikos šalių kultūros organizacijas, dirbančias su kylančiais menininkais ir kuratoriais, įgyvendinant projektus bendruomenėse. Su kokiais iššūkiais susiduriate telkiant tiek skirtingų temperamentų?

Kotryna: „Stebuklingi kilimai“ ypatingas tuo, jog yra socialiai orientuotas projektas, kurio fokuse atsiduria vietos bendruomenės. Visos penkiolika partnerių organizacijų yra visiškai kitokios, iš skirtingų meno sričių, su skirtingomis patirtimis, ir prieigomis prie savo auditorijų. Vienos organizacijos kliaujasi klasikinėmis, tradicinėmis priemonėmis, kitos – pankuoja ir eksperimentuoja, todėl projekto pradžioje buvo labai svarbu suderinti terminologiją, prieigos prie bendruomenės metodus, kolektyviai suvokti, jog visi dirbame dėl bendro tikslo. Mums kaip platformos lyderiams, teko išmokti tapti demokratiškesniais, ir kiekvienai situacijai stengtis pasiūlyti kiek įmanoma daugiau sprendinių, būti atviriems įvairioms interpretacijoms ir skirtingiems suvokimams. Atrodo mūsų ir visų partnerių pastangos nenuėjo šuniui ant uodegos, po kone trijų metų kartu, platforma puikiai tvarkosi ir pandemijos metu: bendru sutarimu platforma savo veiklos nesustabdė, dalį savo veiklų perkėlė į virtualų pasaulį, sutartinai siekia daugiau dėmesio skirti vietiniams menininkams.

Sakykite, pačiai, kuri šalis asocijuojasi su šiuolaikinio meno pulsu? Galbūt turite mėgiamų menininkų, kurių veiklą nuosekliai seki?

Kotryna: Nesinorėtų išskirti vienos šalies, ar kelių menininkų, būtų netgi nekorektiška įvardinti mėgstamiausius. Programuojant bet kokį kultūrinį renginį derėtų būti kuo atviresniu. Ypač kai kalbame apie tokį gyvą organizmą kaip šiuolaikinis menas. Menas yra labai asmeninis dalykas, priklausantis nuo laiko, vietos, tuometinių išgyvenimų. Jei kalbėtume abstrakčiai, sakyčiau jog mėgstu drąsius arba jautrius darbus. Tačiau ne kartą esu patyrusi nepaaiškinamą meno kūrinio magiškumą, kuomet aprašas visiškai neatitinka manosios interpretacijos, bet darbas vis tiek išlieka nuostabiu.

Šiomis dienomis ir šiame etape, kaip pačiai pavyksta patenkinti meno ir kultūros poreikį?

Kotryna: Labai džiaugiuosi, jog kūrybinis sektorius pademonstravo pavyzdinę gebą prisitaikyti prie aplinkybių. Labai daug muziejų, teatrų, galerijų, pristatė virtualius turus ir leidinius, atvėrė savo saugyklas ir informacines bazes, nepriklausomi menininkai ieškojo naujų, nebandytų komunikacijos su savo auditorijomis galimybių, o kai kurie festivaliai sugebėjo pakeisti savo formatą. Turbūt net norėdama nebūčiau galėjusi pabėgti prie kultūros produktų gausos! Visgi, virtualybė neatstoja realybės, todėl labai džiaugiuosi, jog pagaliau duris atvėrė kai kurios meno institucijos. Dar labiau laukiu, kuomet pagaliau bus nutraukta nepelnytai ilga tyla dėl teatrų, koncertinių įstaigų ir kitų scenos menų organizacijų darbo galimybių. Pavasaris jiems yra darbo pikas, pristatomos premjeros, festivaliai, kol oras nelepina – salės lūžta nuo žiūrovų. Pati asmeniškai, pavasarį esu įpratusi aplankyti daugelį premjerų ir festivalių. Tikiuosi kuo greičiau galėsianti šį poreikį patenkinti.

Kuriam laikui paliksite „Kauno bienalės“ vadovės poziciją, išeinate motinystės atostogų – su kuo labai sveikiname. Pareigose jus pakeis kuratorė, dabartinė Kauno bienalės projektų vadovė Neringa Stoškutė. Koks būtų palinkėjimas ar patarimas, kurį duotumėte naujai vadovei?

Kotryna: Neringa Stoškutė yra be galo profesionali kuratorė, ilgametė mano kolegė, puikiai žinanti organizacijos istoriją, siekius, stiprybes ir silpnybes. Labai pasitikiu ir žaviuosi ja, žinau, jog organizacija bus labai ją mylinčio vadovo rankose. Tad belieka palinkėti stengtis neperdegti, tausoti savo jėgas ir rūpestį to vertiems dalykams.