fbpx

Kauno bienalė. Kita Christiano Jankowskio idėja

Berlyne gyvenantis, performansus bei konceptualųjį meną kuriantis ir visame pasaulyje jį rodantis Christianas Jankowskis (g. 1968) yra kilęs iš vidurio Vokietijos miesto Getingeno. Turbūt itin daug panašumų tarp šio miesto ir Kauno nerastume, bet, bendraudama su Kauno bienalėje šiemet dalyvaujančiu menininku, vieną spėjau išsiaiškinti – tai krepšinis. Nesakau, kad 5 procentai getingeniečių laisvalaikį leidžia krepšinio arenoje, bet jų miesto komandai sekasi tikrai geriau nei vietos futbolininkams. Krepšinis buvo vienas iš pirmosios Christiano idėjos, pasiūlytos 12-ajai Kauno bienalei, akcentų. Kitų išduoti nevalia, nes idėja menininkui pernelyg patinka, kad būtų tiesiog palaidota. Gal kada nors?

Žodžiu, kūrinys, kuriuo vokietis prisistato Kauno bienalėje, pavadintas„Norėtume, kad sugalvotumėte kitą idėją“. Kodėl taip – sužinosite jau netrukus. Visgi kalbantis su tokiu įvairialypiu kūrėju, dukart dalyvavusiu Venecijos bienalėje, taip pat kuravusiu šiuolaikinio meno bienalę „Manifesta“ ir susikalbančiu su Vatikanu, nesinorėtų apsiriboti viena tema. Tad pradedam nuo esmės.

Christianai, mes čia, Lietuvoje, turime tokią citatą, prancūzo Pierre’o Bismutho užrašytą ant Šiuolaikinio meno centro Vilniuje sienos: „Kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkai tai žino.“ Kada jūs sužinojote, jog tai, ką veikiate, yra menas?
Norėjau įstoti į meno mokyklą, taigi ėmiau lankyti tapybos kursus. Tuomet pasitaikė proga išsinuomoti studiją su vitrininiu langu – jis iškart patraukė mano dėmesį. Nusprendžiau pažaisti – su privatumo ir viešumo sąvokomis, taip pat ir meno ar ne meno sampratomis. Prisiminiau, kad vaikystėje mane domino „paslėptos kameros“ formatas. Tuomet nemąsčiau, ar kuriu meną, bet kai dabar atsigręžiu atgal, kai kurie veiksmai atrodo meniniai. Į meno mokyklą manęs nepriėmė, sakė, neturiu talento ir verčiau studijuočiau ką kita, bet lankiau paskaitas kaip laisvas klausytojas, taigi sužinojau apie performanso meną – Vienos akcionistus, Josephą Beuys, Mariną Abramovič. Tai ir videomedija – mat galėjau naudotis mokyklos filmavimo kamera – man tapo įdomu.

O kada kritikai suprato, kad tai, ką kuriate, yra menas?
Kaip jau sakiau, studijuoti meno manęs nepriėmė, bet tas vitrininis studijos langas tapo puikiu būdu apeiti visas jėgos struktūras, sprendžiančias, kas gali tapti sėkmingu. Taigi ne meno kritikai, o tiesiog žurnalistai buvo pirmieji, apie mane parašę. Kartą atlikau performansą „Die Jagd“ („Medžioklė“) prekybos centre: ten produktus šaudžiau lanku ir strėlėmis ir patekau į Hamburgo dienraštį – įdėjo didelę mano nuotrauką ir parašė: „Menininkas valgo tik tai, ką nušauna.“ Į „Spiegel“ patekau, kai 1992 m. studijos lange įkūriau „Shamebox“ („Gėdos dėžutę“) – kviečiau žmones atsisėsti lange ir rankose laikyti lapą su užrašyta savo gėda. Laikraščiai vadino tai hepeningais. Perskaitę „Spiegel“ į studiją atėjo ir kuratoriai.

Skaitykite toliau / Kaunas pilnas kultūros / Tekstas: Kotryna Lingienė / Nuotrauka: G. Žaltauskaitė

Pasidalink su kitais! :

0 Komentarų

Įrašo komentavimas

Your email address will not be published.

VšĮ “Kauno bienalė”
Plento g. 1 d, Kaunas LT45393, Lietuva
Įmonės kodas 302751123
Tel. +37062998182
Biudžetinė sąskaita: LT627044060007822032

Naujienlaiškis