Ieva Bertašiūtė-Grosbaha: molis traukia savo plastiškumu ir galimybe keisti pavidalus

Visą vasarą Kauno bienalės ir „Stebuklingi kilimai“ (ang. „MagiC Carpets“) projekto „Rokis“ menininkė, keramikė Ieva Bertašiūtė-Grosbaha kartu su Rokų bendruomene kūrė mistinio personažo – Rokio – istoriją. Kauno tvirtovės IV forte kūrybinių dirbtuvių metu, patys lipdydami, filmuodami ir fotografuodami, bendruomenės nariai kūrė molio animaciją. Stop kadro principu kurto filmo premjera jau šį šeštadienį Kaune vyksiančiame „Fluxus festivalyje“. Renginio kulminacija taps menininko Maris Grosbahs sukurtos molio skulptūros pristatymas.

Apie molio terapinę galią ir paslankumą transformacijai, keramikos įsitvirtinimą įvairiose meno srityse bei bendruomenės įsitraukimą į menines veiklas kalbamės su projekto „Rokis“ idėjos autore Ieva Bertašiūtė-Grosbaha.

Ieva, sakykite, ar prisimenate, kaip jūsų rankose atsirado molis? Kuo jus patraukė keramika?

Ieva Bertašiūtė-Grosbaha: Molis, turbūt kaip ir daugeliui kitų, mano rankose atsidūrė dar vaikystėje. Dar prieš pradėdama lankyti mokyklą ėjau į keramikos būrelį, kur labai mielai minkiau molį, lipdžiau iš jo. Tačiau šioje vietoje draugystė su moliu ir nutrūko, gimnazijoje neturėjau nė minties studijuoti menų, o tuo labiau keramikos. Vis tik gyvenimo vingiai, pilni netikėtų posūkių, pastudijavus užsienyje, vėliau metus VDU, stojau į architektūrą, o antru numeriu, dėl man nesuprantamų priežasčių, įrašiau keramiką. Tai štai dabar, po daugiau nei 15 metų, aš vis dar ten pat – Vilniaus dailės akademijoje vykdau meninį tyrimą, glaudžiai susijusį su keramika (studijuoju meno doktorantūroje).

Keramika, netgi sakyčiau ne keramika, bet molis – pirmiausia traukia savo plastiškumu ir galimybe keisti pavidalus, tokiu būdu išgaunant kuo įvairiausias vaizduotės darinių formas. Keramika, visgi, jau praradusi šias savybes, tai išdegtas molis, sustabdyta virsmo, kaitos galimybė, tačiau įgavusi tvirtumo, funkcionalumo, ilgaamžiškumo. Mane traukia abu – tiek molis, tiek keramika, sąmoningai atskiriu šias sąvokas, jos kartu ir atskirai vaidina svarbią rolę mano kūrybinėje praktikoje.

Kaip keramikos meną galėtumėte apibūdinti tiems, kas mažai yra su ja susidūręs? Gal galima išskirti keletą tendencijų, kokiomis kryptimis vystosi šiuolaikinė keramika?

Ieva: Šiuolaikinė keramika Lietuvoje suvokiama labai ribotai, vis tik suvokimo laukas plečiasi. O pasaulyje medžiagą, šiuo atveju molį, labiausiai linkę savo kūryboje naudoti menininkai neturintys keramikos srities išsilavinimo. Kartu su naujojo materializmo banga medžiagos bei medžiagiškumas apskritai sugrįžo į meno parodas, instaliacijas, galerijas. Bet gyva ir amatiškoji, techniškoji, įgudusių keramikų pasirodymo parodose, konkursuose tradicija.

Man smagiausia, kai atsiranda galimybė atverti keramikos/molio galimybes plačiajai publikai. Šiuo atveju Rokų bei Kauno bendruomenių nariams, kviečiant juos prisijungti prie molio animacijos kūrimo ir stebint, kaip nušvinta ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų akys, po šių dirbtuvių.

Galima pastebėti, kad vis daugiau žmonių išbando keramiką – kaip laisvalaikio formą, vyksta užsiėmimai suaugusiems ir vaikams – gal galite pasakyti, kuo molis įdomus? Darbas, kūryba, užsiėmimas su moliu gali būti ir terapine priemone, sustojimo akimirka lekiančiame šiandienos ritme?

Ieva: Manau būtent dėl šios molio savybės – terapinio poveikio – taip išpopuliarėjo laisvalaikio užsiėmimai. Lytėjimas, tai turbūt labiausiai kenčiantis žmogaus pojūtis šiandienos pasaulyje. Dirbdami ofise liečiame kompiuterio klavišus, bet jų lygus, plastmasinis paviršius nedirgina vaizduotės, turbūt atvirkščiai – atbukina ją. Netgi vaikai nebeturi galimybės liesti gyvos medžiagos, jiems įduodamas liečiamasis ekranas ir taip atimama galimybė išjausti. Nenoriu „piešti“ apokaliptinio peizažo, bet manau tai pagrindinė priežastis, kodėl vis daugiau ir daugiau suaugusiųjų bei vaikų siekia to tikro lytėjimo pojūčio – spaudžiant minkštą molį tarp pirštų jausti kaip jis veržiasi pro tarpupirščius, įgaudamas kumštyje esančios ertmės formą.

Rokuose ir su Rokų bendruomene dirbate jau ne pirmą kartą – kaip atsidūrėte šiame keramikos istorija ir moliu žinomame Kauno krašte?

Ieva: Rokuose atsidūriau prieš daugiau nei metus „Kaunas 2022“ Šiuolaikinių seniūnijų projekte. Pernai su bendruomene pradėjome „Molio kelio“ kelionę, ją tęsiame ir šiemet. Rokų seniūnijos kiemą puošia ne tik varpelių medis (iš praėjusių metų), bet ir molio plokščių takas, kurių kiekviena, šrifto bei piešinio pagalba, vaizduoja istorijos, geografijos faktus, susijusius su Rokų gyvenviete.

Jūsų projektas, pasiūlytas Kauno bienalei , susideda iš kelių dalių – stop kadro animacijos filmas ir molio skulptūra „Rokis“, kuri turėtų likti Rokuose. Gal galite plačiau papasakoti apie savo projekto idėją?

Ieva: Iš tiesų projekto idėja kilo jau prieš metus, dirbant su Rokų bendruomene „Molio kelio“ projekte. Tuomet lipdėme indus, bei varpelius, vėliau juos vežiausi į dirbtuves, degiau, glazūravom, vėl reikėjo išdegti – taigi buvo ilgas ir intensyvus procesas, o taip norėjosi lengvumo, daugiau laisvės, kai tiesiog lipdai ir tuo džiaugiesi. Taigi sujungus laisvą lipdymą ir šiuolaikinės technikos galimybes, kilo idėja įamžinti ir tuo pačiu įkvėpti moliui gyvybės.

Nors iš pradžių ir neplanavau, projekto eigoje dirbtuvės persikėlė į Kauno tvirtovės IV fortą, čia vyko tiek ekskursija, tiek ir molio animacijos dirbtuvės. Pats fortas, kaip ir visi kiti Kauno fortai, pastatytas iš molinių plytų, kurioms skirtas molis buvo kasamas netoliese, jos gaminamos bei degamos taip pat šiose apylinkėse. Taigi labai gražiai susisiejo – molinis fortas ir molio animacija. Na, o skulptūrą šiuo metu kuria Maris Grosbahs, tai ir bus ta paslaptingoji būtybė – Rokis, kuri pasirodė ir filme.

Kaip ėjosi animacijos kūrybinis procesas, galbūt išsikelti tikslai projekto eigoje kito? Gal jau numanote, koks bus tas mistinis personažas Rokis?

Ieva: Kūrybinis procesas vyko sklandžiai, pirmasis susitikimas buvo ekskursija po IV fortą, kur sėmėmės idėjų, įkvėpimo. Jau šių dirbtuvių metu gimė daug idėjų – tiek rašytiniu, tiek piešinio formatu. Vėliau viskas persikėlė į medžiagą molį, kai dirbtuvių dalyviai lipdė savo personažus, o vėliau įkvėpė jiems gyvybę. Išsikelti tikslai žinoma kito – dirbant su bendruomene, kai kiekvienose dirbtuvėse prisijungia vis kiti dalyviai, griežtai jų siekti tiesiog nebesinorėjo. Leidau sau bei dalyviams pasiduoti kūrybos tėkmei, leistis pasroviui, manau dėl šios priežasties visi pasijutome atsipalaidavę, dirbtuvių laikas prabėgdavo akimirksniu.

Į ką įsikūnijo personažas Rokis kol kas nenoriu išduoti. Kviečiu visus susidomėjusius atvykti šeštadienį ir patiems išvysti.

Gal galite trumpai papasakoti, kas laukia projekto pristatymo dalyvių rugsėjo 12 d. „Fluxus festivalio“ metu? Žinome, kad IV forte specialiai pastatytoje krosnyje bus degama menininko Maris Grosbahs sukurta molio skulptūra – koks tai procesas?

Ieva: „Fluxus festivalio“ metu IV forte vyks ekskursija su gidu, taip pat bus galima pasižiūrėti molio animaciją „Rokis“, na ir žinoma stebėti Maris Grosbahs sukurtos molio skulptūros degimą.

Pats degimo procesas yra gana ilgas, jį pradėsime jau penktadienio vakarą ir degsime visą parą, iki pat šeštadienio renginio, jo metu bus pasiekta apie 1200 laipsnių C temperatūra! Krosnies degimas – labai įdomus procesas – įgudę profesionalai iš liepsnos spalvos bei atsirandančio garso nustato viduje esančią temperatūrą, žino kada įmesti dar malkų, o kuomet palaukti. Kviečiu patiems pamėginti tai pajusti.

Ekskursija po IV fortą, animacijos „Rokis“ pristatymas ir molio skulptūros degimas „Fluxus festivalyje“ rugsėjo 12 d., 19:00-21:00 val., Kauno tvirtovės IV forte.

Renginys nemokamas. Atvyksiančius raginame dėvėti apsaugines kaukes ir laikytis saugaus atstumo.

Nuotraukos: Nanook | Severija Venckutė

„Rokis“ yra ES programos „Kūrybiška Europa 2014-2020“ Platformų projekto „Stebuklingi kilimai“ („MagiC Carpets“) dalis. Rėmėjas Lietuvos kultūros taryba. Partneriai „Kaunas 2022”, Kauno tvirtovės parkas.