fbpx

Alessandra Troncone: „Kauno tapatybė itin ryškiai juntama miesto architektūroje“

Italė Alessandra Troncone – viena iš penkių tarptautinės kuratorių komandos, rengusios 12-osios Kauno bienalės parodą PO IŠVYKIMO | PRIEŠ ATVYKSTANT, narių. Kuratorė savo praktikoje daug dėmesio skiria projektams viešose erdvėse ir tiki, kad visų pirma, labai svarbu gerai pažinti vietinį kontekstą, mat tik tuomet kūrinys bus įtaigus ir padės naujomis akimis pažvelgti į vietą, kurioje jis atsiranda. Pokalbyje A. Troncone dalijosi savo patirtimis ir atskleidė, kokius bendrus atspirties taškus tarp vietinio ir tarptautinio diskurso atrado šiųmetės Kauno bienalės kuratoriai.

Esate šiuolaikinio meno programos „Underneath the Arches“ („Po arkomis“) Neapolyje meno vadovė. Gal galite papasakoti apie šią įvietinto meno programą ir jos sąlytį su kultūriniu miesto paveldu?
Šiai programai vadovauju kartu su Chiara Pirozzi. Bendradarbiaujame su VerginiSanità asociacija, kuri skatina architektūros ir šiuolaikinio meno dialogą. Neapolis – daugiasluoksnis miestas. Jame gausu skirtingų laikmečių pėdsakų, kurie neretai sluoksniuojasi. Senovinis romėnų „Augusteo del Serino“ akvedukas, kuriame vyksta mūsų projektai, įsikūręs po XVII a. statytu pastatu, Borgo Vergini-Sanità rajone, kuris šiuo metu išgyvena didelius pokyčius. Vietos istorija tampa dideliu įkvėpimu menininkams, kuriuos kviečiame prisidėti prie programos. Kuriant įvietinto meno instaliacijas, prašome jų užmegzti tamprų ryšį su miestu, jo apylinkėmis ir archeologinėmis vietovėmis. Tik dirbant su vietos kontekstu galima susidoroti su jos keliamais suvaržymais ir atlaikyti unikalų jų keliamą iššūkį. Taigi, mūsų programa suteikia menininkams galimybę pažinti Neapolį ir įspūdingą kultūrinį jo paveldą. O mes, atlikdamos tyrimus drauge su menininkais, iš naujo susipažįstame su gimtuoju miestu.

Ar sutiktumėte, kad kuratoriaus darbas, ypač atvejais, kai eksponuojamas menas glaudžiai susijęs su vietos, kurioje yra pristatomas, istorija ir kultūra, šiek tiek primena archeologo darbą? Juk abu, siekdami pamatyti visa vaizdą, privalo kapstyti giliau… Ar tokio proceso būta ir besiruošiant 12-ajai Kauno bienalei?
Kuratoriaus ir archeologo darbo metodai panašūs, tačiau tyrimų objektai labai skirtingi. Taip pat, vienas nuo kito skiriasi kuratorius ir meno istorikas: abu atlieka tyrimus, tačiau kuratoriaus tyrimų objektas vis dar labai gyvas, todėl gali keisti tyrimo eigą jam jau prasidėjus.

Kuratorius privalo įsigilinti į kontekstą, kuriame dirba, todėl ir 12-osios Kauno bienalės komanda, dar prieš pradėdama diskusijas apie parodos koncepciją, daug laiko skyrė miesto pažinimui, gilinosi į jo istoriją ir dabartį.

Kaip paprastai savo kuratorinėje praktikoje atrandate Jus dominančias temas?
Dažniausiai mane įkvepia skaitymas ir dalykai, su kuriais susiduriu kasdienybėje. Kuratorinių projektų Neapolyje metu daug dėmesio skiriu būdų sujungti menininkus ir specifines vietas mieste paieškoms. Manau, kad naujų ryšių kūrimas tarp projekto dalyvių ir erdvės, siekiant išryškinti tiek vieną, tiek kitą ir abiems atverti naujų galimybių – svarbi kiekvieno kuratoriaus užduotis.

12-oji Kauno bienalė grįsta bendrakuratorystės strategija, kuri Jums jau gerai pažįstama, mat ne kartą esate dirbusi komandoje su kitais kuratoriais ankstesniuose savo projektuose. Kaip manote, kokie tokio bendradarbiavimo privalumai ir trūkumai? Kokios patirties įgijote Kaune?
Bendrakuratorystė visada kelia daug iššūkių, tačiau ir labai įkvepia. Nepaisant to, kad visiems kartais tenka nusileisti ir ieškoti kompromiso, toks procesas padeda geriau pažinti asmenines praktikas. Nuolatinė diskusija skatina aiškiau apibrėžti savas idėjas. Dirbdamas vienas, viso labo, gali sulaukti grįžtamojo ryšio iš auditorijos projekto pabaigoje. O bendrakuratorystė suteikia galimybę permąstyti savo idėjas proceso metu. Pasiruošimas 12-ajai Kauno bienalei man buvo itin malonus. Drauge su kitais kuratoriais laikėmės panašaus požiūrio, todėl kiekviena mūsų diskusija buvo itin vaisinga.

Šiųmetė Kauno bienalė kalba apie dabartinį – tranzitinį – miesto laikotarpį, nepamirštant sudėtingos istorijos ir jos eigoje užgimusių pačių įvairiausių dialogų su kaimyninėmis šalimis. Kaip atrinkote Kauno tapatybės aspektus, kuriuos išryškinote parodoje?
Kauno tapatybė itin ryškiai juntama miesto architektūroje, todėl nusprendėme parodoje daug dėmesio skirti ekspozicinėms erdvėms ir išskirtiniams maršrutams mieste. Žinoma, pažinti miestą per tokį trumpą laiką buvo labai sudėtinga, todėl manau, kad susikoncentravimas į architektūrą buvo geras sprendimas. Architektūroje viskas matoma plika akimi ir yra lengvai atpažįstama, tačiau ji taip pat leidžia gilintis į istoriją ir siūlo įdomias parodos koncepcijos ir mūsų kuratorinės praktikos metaforas.

Viename interviu minėjote, kad kuruojant 12-ąją Kauno bienalę sudėtingiausia buvo suderinti skirtingus Kauno ir užsienio kontekstus. Kaip galiausiai viskas stojosi į vietas?
Manau, kad nepamiršti vietinio konteksto ir paklusti tarptautinėms „žaidimo taisyklėms“ – didelis iššūkis bet kuriai bienalei. Todėl Kaunui, jo istorijai ir architektūrai suteikėme svarbiausią vaidmenį ir pakvietėme lietuvių ir užsienio menininkus susitapatinti su šiais aspektais. Galutinis viso to rezultatas – kolektyvinis pasakojimas, prasidedantis nuo vietinio konteksto, tačiau drauge gvildenantis ir bendresnes, abstraktesnes temas, kurios artimos kiekvienam. Svarbiausia buvo atrasti pradžios tašką, kuriuo, mūsų atveju, tapo Kauno miesto istorija ir atsispirti nuo jo taip, kad įtrauktume tiek vietinę, tiek tarptautinę auditoriją.

Dalis šiųmetės Kauno bienalės objektų eksponuojami viešose erdvėse. Kaip, Jūsų nuomone, tai keičia meno kūrinių suvokimą?
Menas viešose erdvėse turi labai svarbią misiją – patraukti prie institucinių meno erdvių nepratusių žmonių, ypač vietinių, dėmesį. Tikėtina, kad tai gali paskatinti susidomėjimą šiuolaikiniu menu, ypač tuomet, kai meno kūriniai ne tik eksponuojami viešose erdvėse, bet yra specialiai joms sukuriami. Manau, kad inicijuojant meno viešose erdvėse projektus labai svarbu pasirinkti menininkus, kurie geba jautriai žvelgti į vietos istoriją ir su ja susijusias temas. Tai reikalinga norint pradėti procesą, kuris galų gale padėtų pamatyti vietą kitomis akimis. Mano galva, menas viešose erdvėse yra geras tuomet, kai gali pasiūlyti neįprastą žvilgsnį į kasdienės rutinos „užslėptas“ vietas. Meninės intervencijos gali nušviesti viešas erdves nauja šviesa, skatinti susidomėjimą šiuolaikiniu menu ir norą pažinti savo gyvenamąjį miestą.

Šiųmetė Kauno bienalės tema – kelionė. Kokios kelionės Jums atrodo pačios įdomiausios?
Kelionės, kurios mus šiek tiek pakeičia… Visai kaip kelionė, į kurią leidausi 12-ojoje Kauno bienalėje.

Pasidalink su kitais! :

0 Komentarų

Įrašo komentavimas

Your email address will not be published.

b13logo

VšĮ “Kauno bienalė”
Plento g. 1 d, Kaunas LT45393, Lietuva
Įmonės kodas 302751123
Tel. +37062998182
Biudžetinė sąskaita: LT627044060007822032

Naujienlaiškis