Fotografas Artūras Morozovas – vienas iš 12-osios Kauno bienalės menininkų, kurio naujas projektas bus pristatytas birželio 7 d.–rugsėjo 29 d. Kaune.Daugeliui atpažįstamas savo darbais iš politinės įtampos zonų, fotografas sulėtino tempą ir mielai leidžiasi pasirinktų istorijų vingiais. Naujas Artūro Morozovo kūrinys – apie Lietuvos geležinkelių sergimas pervažas – įsikurs vagone.

Daugelis jus atpažįsta iš fotožurnalistinių ir įtampos zonų fotografijų. O kaip pats save identifikuojate?

Visą laiką dirbau fotožurnalistu. Mane domina tas žurnalistinis pradas fotografijoje – istorijų perteikimas vaizdu. Tačiau dabar nuo tipinės fotožurnalistikos, bendradarbiavimo su redakcijomis, esu kiek nutolęs ir vis mieliau save vadinu tiesiog fotografu. Galbūt jau pakankamai pažinau fotožurnalistiką ir dabar mane labiau domina ne vaikytis kažkokių naujienų (tai yra reporterių darbas, kurį dirbau apie dešimt metų), bet labiau sulėtėti ir pažinti tas istorijas giliau, išsamiau.

Kokia, jūsų nuomone, yra fotografo misija?

Paprastai tariant, tai yra istorijų pasakojimas vaizdais. Mes pasakojame likusiai žmonijos daliai svarbius įvykius, istorijas, arba labai reikšmingus naujienų įvykius – kai visi negali stebėti to vieno taškiuko gaublyje, ten važiuoja fotografai ir savo vaizdais perteikia tai, kas vyksta. Taigi tai nepaprastai atsakinga misija.

Esame įpratę, kad mus kasdien supa fotografijos. Galvoju, kad fotožurnalistų reikšmę greit suprastume jų netekę, kai nustotume matyti nuotraukas prie skaitomų straipsnių, pažinti vyksmą per užfiksuotus vaizdus. Pajustume didžiulį trūkumą.

Čia kalbu apie dokumentinę fotografiją. Yra ir kita fotografija – konceptualioji, meninė – ji mus pristabdo, kviečia mąstyti, padeda atverti naujus pasaulius, supratimus ir nebūtinai patirti malonumą.

Galbūt galėtumėte papasakoti apie naujo darbo temą, kurią pasirinkote 12-ajai Kauno bienalei? Kodėl dėmesį patraukė geležinkelių pervažos?

Kai perskaičiau 12-osios Kaunobienalės temą bei pavadinimą, o perskaičiau važiuodamas geležinkeliu iš Visagino į Vilnių, man iš karto kilo mintis papasakoti apie darbą pervažose. Daug metų spėliojau apie ten dirbančius žmones. Geležinkeliai man visąlaik buvo tokia romantika, savo darbuose po Ukrainą, Rusiją esu daug keliavęs jais. Tą sekundę, kol pravažiuoji pervažoje stūksantį namelį, matai kažkokias kates, naminius gyvūnus, ten auga daug gėlių… Stovi žmogus, kuris rodo kažkokią vėliavėlę. Tokie du krūviai: ta dinamika, kurioje esi tu, kažkur skubantis, lekiančiame traukinyje, ir statika – labai lėtas, ramus darbas, ir ta monumentali būdelė. Tad Kauno bienalei ir pasiūliau projektą pervažų tema, buvau atrinktas vienu iš menininkų.

Pirmiausia, labai įdomu aplankyti šiuos žmones, dirbančius pervažose, apie kuriuos mes nieko nežinome, galime tik spėlioti. Ir kartu užfiksuoti tai, kaip vieną iš nykstančių profesijų, nes per ateinančius kelis metus Lietuvoje jų greičiausiai neliks. Ir dabar jų yra nedaug, apie 16.

Sergimas pervažas keleto metų bėgyje planuojama naikinti. Tai liks tik dokumentiniuose kadruose, istorijoje. Visur lydintis laikinumas atrodo toks trapus… Koks jūsų santykis su laikinumu?

Įdomus tas laikinumo ir nekintamumo susidūrimas. Per savo darbus Ukrainoje daug mąsčiau apie laikinumą – sutikdavau žmones drėgnose, apipelijusiose slėptuvėse nuo bombų, kurie man pasakodavo apie turėtus verslus, karjerą, draugus. Ir staiga visa tai dingdavo. Pamenu vienas vyras sakė: „Trisdešimt metų kasdien daug dirbau, laukiau to laiko, kai turėsiu daug pinigų, o vaikai jau bus savarankiški – va tada tai pradėsime gyventi“. Ir kuomet tas laikas atėjo, prasidėjo karas – viskas dingo. Kasdienybės vertinimo, gyvenimo čia ir dabar, moralas. Kita vertus, per laikinumą, gali suprasti amžinus, nekintančius dalykus. Nors viskas keičiasi, tiek daug dalykų yra nemarūs.

Dabar visi žmonės skuba, įvairūs tikslai ir primestos socialinės normos – sudėtinga turėti ramybę viduje. Kaip Tau pačiam pavyksta pasiekti vidinės ramybės ir tvirtumo? Ne tik ją išsaugoti, bet ir spinduliuoti ja?

Manau, man poveikį darė temos, kuriose dirbau. Jautrios socialinės temos, tie patys konfliktų fiksavimai, kelionės po Rusiją, kur susidūriau su didžiuliais žmonių išgyvenimais, problemomis. Visa tai pakeitė problemos supratimą. Daug dalykų kažkaip ėmiau priimi natūraliai, mažiau pergyventi. Vis stengiuosi būti gamtoje, didžiąją laiko dalį praleisti ne mieste. Į Visaginą buvau išsikraustęs būtent tam, kad turėčiau tą prabangą būti gamtos apsuptyje. Bet šiaip tai nesu ramus – einu į vakarėlius, šoku iki ryto, mėgstu kasdienius nuotykius.

Paskutiniu metu daug keliauju. Apsilankęs pirmuose pervažų nameliuose, į ten dirbantį žmogų žvelgiau su susižavėjimu. Kokia egzotika – sėdėti prie stalo ir klausyti radijo, žvelgti į horizontą ir dvylika valandų per parą praleisti tokiame būvyje. Aišku, atrodo tai gali varyti iš proto, bet turbūt šiuo momentu man tai atrodo visai įdomus darbas. Ir šiuose žmonėse, pervažose, matau, pajaučiu, tokią ypatingą jų ramybę, visi labai ramiai kalba, jų pauzės tarp sakinių, tarp žodžių, būna ilgesnės nei įprastai. Dažnai pasakodami įsižiūri į horizontą, nes nuolatos turi į jį žiūrėti. Tokia vienatvė, manau, yra deficitas šiandienoje.

Nors šis projektas dar kuriamas, gal sutiktumėte atskleisti, kaip sekasi jį vystyti? Kaip jį įsivaizduojate?

Pradėjau važinėti po sergimas pervažas, šiandien dar į vieną važiuosiu. Kaip ši profesija – nykstanti, taip ir aš pasirinkau fotografuoti nykstančia technika – fotoskaidre. Fotoskaidres daugelis tikriausiai atsimena iš vaikystės, kaip jas žiūrėdavome su tėvais, grįžus iš kokių kelionių. Visai nesenai „Kodak“ firma grąžino senąją skaidrę ir aš ja fotografuoju. Mano tikslas – fotografuoti tuos žmones, kurie ten dirba, juos supančią aplinką. Ir įrašyti garso pokalbius su jais. Finalinis projekto pristatymas vyks Kauno geležinkelio stotyje, vagone.

Kokie iššūkiai kuriant būtent šį projektą apie sergimas pervažas, jus lydi? Kokie skirtumai dirbant su politinėmis ir socialinėmis temomis?
Didžiausias iššūkis – pelnyti pasitikėjimą ir būti įleistam. Lietuvoje socialinė fotografija nėra populiari – matau, kaip kartais žmonės sutrinka, nes nesupranta, kodėl kažkas juos nori fotografuoti. „Kaip aš, dirbantis pervažoje, tarkime prie Vilkaviškio, galiu būti kažkam įdomus? Kažkas atvažiuoja vieną, antrą kartą, fotografuoja mane, klausinėja…“ Net šypsausi, kaip žmonės negali patikėti, kad jais kažkas domisi ir verčiau įžvelgia kokią konspiraciją…

12-osios Kauno bienalės PO IŠVYKIMO | PRIEŠ ATVYKSTANT tema – kelionė. Ką jums asmeniškai reiškia kelionė? Juk kelionė – neatsiejama jūsų gyvenimo dalis…

Atsakyčiau banaliai – tai bene labiausiai mus keičiantis būvis, kai tu keliauji iš vieno į kitą tašką, susiduri su skirtingais žmonėmis, skirtingomis nuomonėmis, kultūra, religija, papročiais. Tai praturtina. Džiaugiuosi, kad savo gyvenime nematau galutinės stotelės. Kelionė per visa šią mano nedidelę fotografinę patirtį iš tokios didžiulės romantikos virto savotiška buitimi, prie kurios prisitaikiau. Pamenu tuos laikus seniau, kai artėjant tai dienai jaudindavausi, prieš skrydį neužmigdavau. Kažkiek gaila, kad dabar tai tapo savotiška rutina.

Kas įkvepia kūrybai?

Smalsumas. Smalsumas pažinti, atidaryti duris ir pamatyti, kas ten yra, pažvelgti pro rakto skylutę. Ir dar – bendravimas su žmonėmis, apie kuriuos mes nieko iki tol nežinojom. Tai yra žmonės, kurie neįėjo į istoriją. To vieno nepažįstamojo ar nepažįstamosios istorija – man yra tas jaudinantis dalykas, kuris įkvepia. Geležinkelių pervažose dirbančius žmones taip pat fotografuoju įkvėptas smalsumo.

Tekstas ir iliustracija: Gintarė Žaltauskaitė