12-oji Kauno bienalė šiemet dedikuota kelionei, tačiau vaikščiodami po kompaktiškai mieste išdėstytą parodą nespėsite ant kojų pritrinti pūslių ir pernelyg pavargti. Kur kas labiau pavargęs atrodo pats renginys, nebeišvystantis pastaraisiais metais organizuotų bienalių greičio ir jėgos. Vis dėlto, kaip niekada gerai užčiuopiantis tiek Kaune, tiek globaliame pasaulyje vis dažniau ištinkančią tarpinę būseną, kurią taikliai įvardija bienalės pavadinimas „Po išvykimo | Prieš atvykstant“.

unku nelyginti šios bienalės su organizuotomis anksčiau, ypač su 10-ąja ir 11-ąja. Sunku negalvoti ir apie regiono naujokę RIBOCĄ (Tarptautinę Rygos šiuolaikinio meno bienalę), kuri lyg stichija pernai smogė, apstulbindama mastu ir kokybe. Šiemet Kauno bienalė pakeičia kelis dalykus. Pirma, paprastai organizuota rudenį, šįkart ji įsiterpia į tingią, kaitros sekinamą vasarą, kai (ne)kondicionuojamos galerijos ima konkuruoti su vėsiais vandens telkiniais ir natūraliu poreikiu bent trumpam pabėgti nuo meno ir miesto. Antra, pakitusi organizatorių komanda ir darbo metodas netikėtai išklibina aiškesnę besiformuojančią bienalės tapatybę bei konceptualius jos kontūrus.

Skaityti toliau / 15min.lt / Tekstas: Jogintė Bučinskaitė / Nuotrauka: Martynas Plepys.