YRA IR NĖRA

paminklo (ne)galimybės klausimas

 

Paroda miesto viešosiose erdvėse

11-oji Kauno bienalė siekia oponuoti populistinei paminklų griovimo–statymo praktikai ir jų konservatyviam tradicionalizmui, taip pat paskatinti bei legitimuoti radikaliai naujas, šiuolaikiškas, konceptualias, aktualias paminklinimo formas ir strategijas, kviesdama atsigręžti į buvusius, permąstyti esamus ir įsivaizduoti galimus paminklus.

11-osios Kauno bienalės kuratorė Paulina Pukytė

YRA IR NĖRA menininkai:

Adina
Manca Bajec
Kostas Bogdanas
Karolina Freino
Horst Hoheisel ir Andreas Knitz
Allard van Hoorn
Jenny Kagan
Juozas Laivys
Dainius Liškevičius
Anton Lukoszevieze
Philip Miller
Tatzu Nishi
Jonas Oškinis ir Raimundas Krukonis
Paulina Pukytė
Juozas Zikaras

Prieš ketvirtį amžiaus Lietuva, išsivadavusi iš Sovietų Sąjungos nelaisvės, skubiai nuvertė socializmo-komunizmo ideologiją ir sovietų okupaciją šlovinančius paminklus. Taip pat skubiai buvo imtasi ne tik atstatyti daugumą okupacijos metais nugriautų tautinių paminklų, bet ir pristatyti naujų, tačiau visai tokių pat tiek savo forma, tiek turiniu. Tokiu būdu atidavus duoklę praeičiai (tarsi ištaisius istorijos klaidas), galima buvo tikėtis, kad mūsų viešosiose erdvėse įsivyraus šiuolaikiškesnis menas; kad jei atsiras naujų paminklų, jie bus konceptualesni, įtaigesni, įvairesnio turinio, o dar likusios ideologiškai pasenusios ar prieštaringos skulptūros bus rekontekstualizuotos ir įgaus naujas prasmes. Tačiau, neskaitant keleto sėkmingų, bet laikinų meninių projektų, vienos kitos abstrakčios skulptūros (kurių plačioji publika atvirai nekenčia) ir keleto naujų netradicinių paminklų, viešojo meno šiuolaikėjimas didesnio pagreičio neįgavo, o ilgainiui, regis, visai išblėso. Iš tiesų išgyvename regresą – pastaraisiais metais ne tik suaktyvėjo kur ne kur dar išlikusio tarybinių laikų skulptūrinio paveldo beatodairiškas griovimas (populistinių-politinių manipuliacijų neatlaikė ir Žaliojo tilto skulptūros, bene paskutinis viešas socrealizmo stiliaus kūrinys Lietuvoje), bet ir vėl pakilo tradicinių paminklų statymo banga: pasinaudojant artėjančiu Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiu siūloma kuo skubiau pastatyti ar pasodinti kuo daugiau bronzinių didvyrių. Laisvę reikalaujama įamžinti tiesiog atkartojant ne vien romantinę, bet ir totalitarizmo, imperinę paminklų tradiciją. O čia, Kaune, XX amžiaus vidurio mėsmalėje, kartu su kitais 34 tūkstančiais žydų (ketvirtadaliu visų prieškario Kauno gyventojų) be pėdsako išnyko mano jaunas senelis. Vaikščiojant po Kauną beveik niekas neprimena, kad jie visi čia gyveno, kad visi buvo nužudyti ir kodėl tai įvyko. Bet kaip prisiminti tai, ko NĖRA? Kaip neužmiršti to, kas YRA? Kaip užmiršti? Kaip įamžinti tai, ko norėtum, kad nebūtų buvę? Dabar, kai gresia persisotinimas paminklais, kokių ir kodėl mums jų reikia?

Antipaminklas priešinasi tradicinei didaktinei paminklų funkcijai, juose įkūnytam demagogiškam stinguliui ir autoritariniam polinkiui paversti žiūrovus pasyviais stebėtojais. (James E. Young)

VšĮ “Kauno bienalė”
Tvirtovės al. 61-5, LT 50154 Kaunas, Lietuva
Įmonės kodas 302751123
Tel. +37061256171
Biudžetinė sąskaita: LT627044060007822032

Naujienlaiškis

Užsiregistravę gauti naujienlaiškį, visas bienalės naujienas ir programos atnaujinimus sužinosite pirmieji.