Yra ir nėra: 11-oji Kauno bienalė

Y R A  I R  N Ė R A
paminklo (ne)galimybės klausimas

11-oji Kauno bienalė

2017 m. rugsėjo 15 d. – lapkričio 30 d.

Prieš ketvirtį amžiaus Lietuva, išsivadavusi iš Sovietų Sąjungos nelaisvės, skubiai nuvertė paminklus ir skulptūras, kaip nors susijusius su socializmo-komunizmo ideologija ir sovietine okupacija. Po to lygiai taip pat skubiai buvo imtasi ne tik atstatyti daugumą okupacijos metais nugriautų tautinių paminklų bet ir pristatyti naujų, tačiau lygiai tokių pat senoviškų tiek turiniu, tiek forma. Tokiu būdu atidavus duoklę praeičiai (tarsi ištaisius istorijos klaidas), galima buvo tikėtis, kad mūsų viešosiose erdvėse įsivyraus šiuolaikiškesnis menas; kad jei atsiras naujų paminklų, jie bus konceptualesni, įtaigesni, o dar likę ideologiškai prieštaringi ar pasenusieji bus rekontekstualizuoti ir įgaus naujas prasmes. Tačiau, neskaitant keleto sėkmingų bet laikinų meninių projektų, vienos-kitos abstrakčios skulptūros (kurių plačioji publika atvirai nekenčia) ir poros naujų modernesnių paminklų, viešojo meno šiuolaikėjimas didesnio pagreičio neįgavo, o ilgainiui, regis, visai išblėso. Iš tiesų išgyvename regresą – pastaraisiais metais ne tik suaktyvėjo kur ne kur dar išlikusio tarybinių laikų skulptūrinio paveldo beatodairiškas griovimas (populistinių-politinių manipuliacijų neatlaikė Žaliojo tilto skulptūros, bene paskutinis viešas socrealizmo epochos kūrinys Lietuvoje), bet ir vėl pakilo tradicinių figūratyvinių, naująją kartą menkai teveikiančių paminklų banga: pasinaudojant artėjančiu Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiu siūloma kuo skubiau pastatyti ar pasodinti kuo daugiau bronzinių didvyrių, ir net abstraktumas paminklų projektuose daug kam atrodo įžeidžiantis. Laisvę reikalaujama įamžinti tiesiog atkartojant ne vien romantinę, bet ir totalitarizmo paminklinimo tradiciją. O čia, Kaune, XX amžiaus viduryje, kartu su kitais 34 tūkstančiais žydų (ketvirtadaliu visų prieškario Kauno gyventojų) totalitarizmo mėsmalėje be pėdsako išnyko mano jaunas senelis. Radau jo telefono numerį. 25367. Nuo šios akimirkos tai yra Zahiras. Bet kaip kiti? Vaikščiojant po Kauną niekas neprimena, kad jie visi čia gyveno, kad visi buvo nužudyti, ir kodėl tai įvyko. Bet kaip prisiminti tai, ko NĖRA? Kaip neužmiršti to, kas YRA? Kaip įamžinti tai, ko norėtum kad nebūtų buvę? Persisotinimo akivaizdoje, kokių paminklų mums iš tikrųjų reikia?

Antipaminklas – tai siekimas atsiriboti nuo paminkluose įkūnytos didaktikos, demagogijos, stingulio ir autoritarinio polinkio paversti žiūrovus pasyviais stebėtojais. (James E. Young)

11-oji Kauno bienalė siekia oponuoti monopolinei-populistinei griovimo-statymo praktikai ir konservatyviam tradicionalizmui, vyraujantiems Lietuvos viešajame mene ir ypač atminimo diskurse, ir paskatinti bei legitimuoti radikaliai naujas, šiuolaikiškas, konceptualias, aktualias kolektyvinės atminties įamžinimo idėjas ir strategijas, kviesdama tarptautinius ir vietos menininkus

– atsigręžti į buvusius
– permąstyti esamus
– įsivaizduoti galimus
paminklus.

11-osios Kauno bienalės kuratorė Paulina Pukytė

Pasidalink su kitais! :

About the Author : bienale


0 Komentarų

Įrašo komentavimas

Your email address will not be published.

VšĮ “Kauno bienalė”
Plento g. 1 d, Kaunas LT45393, Lietuva
Įmonės kodas 302751123
Tel. +37062998182
Biudžetinė sąskaita: LT627044060007822032

Naujienlaiškis