Šiuolaikinio meno kūrėja iš Lenkijos Karolina Freino dar mažai pažįstama Lietuvos žiūrovams. Tačiau jos kuriamas menas, kuriame susipina šiuolaikinio meno kūrybos strategijos, istorinis kontekstas ir netikėti pasiūlymai kiekvienam žiūrovui, intriguoja. Karolina Freino yra viena iš šiųmetės Kauno bienalės menininkių ir gyvą santykį su jos kūrybą bus galima užmegzti jau šį rudenį Kauno parodų erdvėse.

Gal galėtumėte trumpai pristatyti save, kaip menininkę?

Esu vizualaus meno kūrėja, jau kone 10 metų dirbanti viešojo ir įvietinto meno srityje. Visų pirma įgijau skulptorės išsilavinimą Varšuvos dailės akademijoje. Jau tuomet prasidėjo mano susidomėjimas viešosiomis erdvėmis. Vėliau, po metų pertraukos, persikrausčiau į Veimarą Vokietijoje, kur studijavau pagal „Viešojo meno ir meninių strategijų“ programą Bauhauzo universitete.

Dar būdama studentė šiek tiek laiko praleidote ir Edinburge, Škotijoje. Kaip visa ši tarptautinė patirtis pakeitė Jūsų požiūrį į meną?

Škotijoje praleidau vos vieną semestrą, nes buvau ten išvykusi su studijų mainų programa. Man tai buvo vidinio tobulėjimo laikas. Viskas buvo kitaip, nei gimtojoje Lenkijoje: spalvos, kvapai, kalba, tradicijos. Bandžiau su viskuo apsiprasti ir daug dirbau su savo menine kalba.

Patirtis, kurią įgijau Veimare, buvo jau visai kitokia. Ten studijavau dvejus metus kartu su 15 kitų studentų iš pačių įvairiausių pasaulio kampelių. Visi jie atvyko iš skirtingų kultūrinių kontekstų ir su savimi atsivežė tik jiems vieniems būdingą estetiką. Kartu lankėme paskaitas ir daug kalbėjome apie tai, ką kiekvienas iš mūsų kuria. Tai buvo puikus kultūrinių mainų, bendravimo ir bendrystės kūrimo laikas, man tapęs dideliu kūrybiniu stimulu. Negana to, programoje, pagal kurią studijavau, daug dėmesio buvo skiriama viešajam menui ir šiuolaikinio meno strategijoms, o tai labai prisidėjo prie mano meninės strategijos formavimosi. Iki šiol kuriu įvietintą meną, laikinas instaliacijas viešojoje erdvėje.

Kaip atrodo Jūsų kūrybinis procesas? Iš kur semiatės įkvėpimo?

Kiekvienąkart mano kūrybinis procesas kitoks. Kartais mane įkvepia perskaitytas sakinys, pamatyta nuotrauka, nugirsta istorija ar aptiktas socialinis fenomenas. Labai mėgstu eiti pasivaikščioti ir taip susipažinti su vietomis, kuriose dirbu. Man tai būdas jas pajausti. Taip pat visuomet labai atidžiai klausau, ką man pasakoja žmonės. Kartą dirbdama menininkų rezidencijoje Turkijoje iš vieno draugo, kuris tuo metu mokėsi turkų kalbos, išgirdau, kad turkų gramatikoje egzistuoja pasakoms skirtas laikas, kuris vartojamas pasakojant istorijas, kurių pasakotojas nėra asmeniškai išgyvenęs. Šis faktas įkvėpė mane sukurti projektą apie žiniasklaidą ir jos manipuliacijas. O štai kartą atlikdama tyrimą Katovicuose, Lenkijoje, kur aplankiau miesto muziejų, išgirdau istoriją apie tai, kaip vienoje miesto vietų per šimtmetį vienas po kito stovėjo net penki skirtingi paminklai. Politikai išnaudojo monumentų kūrimą kaip priemonę įtvirtinti savo valdžią. Toks politinis istorijos panaudojimas mane labai sukrėtė ir tapo projekto „Katarakta“ (angl. „Cataract“) atspirties tašku.

Savo darbe „Gandas“ (angl. „Rumour“) siūlėte žiūrovams permąstyti istorinių politikų valdžios troškulį ir palyginti jį su nūdienos politikais, jau minėtame darbe „Katarakta“ kvietėte žiūrovus prisiminti istorinius monumento pokyčius, o kūrinyje „Gestų dainos“ (pranc. „Chansons de Geste“) priminėte įtakingų istorinių asmenybių kalbėjimo manierą. Kodėl istorinė perspektyva Jums tokia svarbi?

Tai nėra strateginis pasirinkimas. Istorija padeda man atkurti erdvių, kuriose dirbu, autentiškumą, tačiau nenaudoju istorijos, kaip priemonės ką nors priminti. Man tai būdas metaforiškai kalbėti apie šiuolaikines problemas. „Gandas“ ir „Katarakta“ yra būtent apie tai. Taip pat nesistengiu būti žurnalistiškai tiksli ar pernelyg tiesmuka.

Ar egzistuoja kokia nors visus Jūsų darbus jungianti gija?

Kiekvienoje viešoje erdvėje stengiuosi atrasti ką nors, kas artima man ir mano gyvenimo patirčiai. Dažnai savo asmeninius įsitikinimus sugretinu su vienos ar kitos vietos kontekstu, tačiau vienintelis bendras mano darbų bruožas tas, kad stengiuosi priversti žmones susimąstyti. Mano darbai – konceptualios mįslės. Stengiuosi padaryti jas vizualiai įdomias, kad žmonės norėtų pamėginti jas įminti. Jų interpretacijos ne visuomet sutampa su pirmine mano idėja, tačiau aš tenoriu nukreipti juos tam tikru keliu, kur galutinę reikšmę jie galės atrasti patys.

Šių metų Kauno bienalėje menininkai kalbės apie viešąsias erdves ir monumentus. Lietuvai išsilaisvinus iš Sovietų Sąjungos, mes greitai atsikratėme visų su komunistų ideologija susijusių monumentų.  Į viešąsias erdves sugrąžinome nacionalinius paminklus ir sukūrėme nemažai naujų. Deja, pastarieji nepasižymi šiuolaikiškumu. Kokia šiuolaikinių paminklų padėtis Lenkijoje? Ar jie vertinami labiau nei Lietuvoje?

Lenkijoje situacija labai panaši. Kaip ir Lietuvoje, griuvus komunistiniam režimui, mes atsisakėme visų komunistinių monumentų, tačiau šiuolaikiniai paminklai ir pas mus formos atžvilgiu vis dar yra labai konservatyvūs ir neretai prastos kokybės. Manau, kad abstrakčios kūrybos srityje, žvelgiant iš 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečių perspektyvos, mes žengėme žingsnį atgal. Žinoma, išlikusi architektūra kalba apie savo laiką ir man labai džiugu, kad po truputį pradedame saugoti modernistinį architektūros palikimą.

Kaip manote, kas turėtų nutikti, kad Lietuvoje ir Lenkijoje žmonės pradėtų labiau vertinti šiuolaikinius paminklus? Ar tai priklauso nuo kartos?

Jei norime naujoje kartoje matyti pokyčių, turime daug dėmesio skirti jaunimo išsilavinimui. Niekas nepasikeis, kol nepradėsime jau mokyklose su vaikais kalbėti apie meną ir skatinti jų kūrybingumą. Kol kas daugelis žmonių paprasčiausiai nėra susipažinę su būdais leidžiančiais suprasti modernų ir šiuolaikinį meną, o intuicijos pakanka ne visuomet.

Lenkijoje kone kiekviena viešoji meno įstaiga, muziejus ar galerija turi edukacines programas vaikams ir paaugliams. Mano nuomone, tai tėra bandymas užglaistyti švietimo sistemoje žiojančią skylę. Nekeisdami sistemos iš esmės, nepagerinsime dabartinės padėties.

Viešosios erdvės supratimas laikui bėgant nuolat kito. Kaip manote, kokia jos reikšmė nūdienos pasaulyje? Kokį vaidmenį viešosiose erdvėse atlieka menas?

Supratimas apie viešąsias erdves kito kartu su mūsų kultūriniu, socialiniu ir politiniu sąmoningumu. Šiandien vargu ar tebeegzistuoja atskirtis tarp privataus ir viešo, nes daugelis viešųjų erdvių yra privatizuotos, o tai, kas privatu, pamažu tampa nebeatsiejama nuo politikos. Negana to, žiniasklaida, realybės šou, virtualus gyvenimas internete dar labiau trina ribas tarp viešosios ir privačios erdvės.

Viešosios erdvės sąvoka glaudžiai susijusi su daug platesne viešos socialinės aplinkos koncepcija, kuri apima nematerialią kultūros ir mentaliteto pusę. Tai puiki terpė menui, nes jis visuomet randa vietą žmonių mintyse ir širdyse. Menas gali formuoti ne tik viešąsias erdves, bet ir socialinę aplinką.

___

11-oji Kauno bienalė YRA IR NĖRA: paminklo [ne]galimybės klausimas

2017 09 15 – 2017 11 30

Parodų ATEINI AR IŠEINI?, IŠ KO PADARYTI PAMINKLAI ir Sophie Calle DETACHMENT atidarymas: 2017 m. rugsėjo 16 d. 18 val. \ Kauno paveikslų galerija, (K. Donelaičio g. 16, Kaunas)

www.bienale.lt