Vienas iš šiųmetinės Kauno bienalės menininkų – šiuolaikinio meno kūrėjas Dainius Liškevičius, 2015 m. atstovavęs Lietuvai 56-ojoje Venecijos bienalėje, – tiki, kad kūrėjai, kaip ir visuomenė, tiesiog turi maištauti. Tai menininkas sėkmingai daro ir pats, jo kuriami performansai, instaliacijos ir meninės akcijos kalba aštriomis temomis, juose įdėmus žiūrovas gali aptikti daugybę istorinių, kultūrinių ir socialinių užuominų, kurios vienaip ar kitaip artimos visų kartų atstovams. Su Dainiumi Liškevičiumi kalbamės apie individualios ir kolektyvinės praeities permąstymo svarbą, ankstesniuose menininko darbuose užkoduotas žinutes ir tai, kaip neteisingai įamžinama atmintis tegali atlikti dekoratyvinę funkciją.

Jūsų kūryba labai įvairiapusiška: performansai, instaliacijos, skulptūros, akcijos arba viskas kartu. Tokioje žanrų gausoje aptinkame daug kultūrinių ir istorinių nuorodų. Kaip jas pasirenkate? Kokios temos Jus, kaip kūrėją, domina ir kodėl?

Dabar mūsų visuomenė bando įgauti naują formą, bet negali išsivaduoti iš praeities pančių. Tad, manau, svarbu iš naujo peržiūrėti ir permąstyti mūsų šalies praeitį, ypač okupacinį laikotarpį, tai, ką Vakarų Europos šalys jau seniai padarė po Antrojo pasaulinio karo. Tokia jau ta laisvės kaina – įvertinti ir apmąstyti.

Dabar esu tokiame etape, kai tarsi turiu gražinti skolas „savo“ (?) praeičiai, tad pasitelkdamas kūrybos įrankius tai ir darau. Šiuo atveju mano asmeninė atmintis man labiausiai ir padeda atsirinkti temas, kurios siejasi su mūsų šalies istorija ir atmintimi. Anksčiau apie tai negalvojau, labiau reflektuodavau tai, kas vyksta čia ir dabar… Vienas iš ankstyvųjų mano tęstinių projektų „Pasaulio centrai / Enjoy Yourself“ (1999), kuriame atlieku performansą stovėdamas ant galvos įvairių miestų viešose vietose, tarsi nurodo į posovietinės šalies visuomenės bandymą adaptuotis Vakarų Europos pasaulyje. Tarsi viskas turėjo apsiversti aukštyn kojomis, bet pirmiausia mūsų pačių galvose, turėjo apsiversti mūsų mąstymas ir pasaulio pažinimas keliaujant ir aptinkant naujus kontekstus.

Mano kūryba niekada neapsiribojo kokia nors viena išraiškos forma, dažniausiai tema ir kūrinio idėja man padiktuoja jos įgyvendinimo būdą, tad mano meninės raiškos spektras gan platus, bet dabar jau išmokau viską sujungti į vieną visumą. Taip atsirado didieji projektai – „Muziejus“, „Ramybė“, „Labyrinthus“…

Dauguma Jūsų darbų vienaip ar kitaip yra paremti visuomenės, socialinės realybės kritika. Dažnai tai darote į visuomenę žvelgdamas iš istorinės perspektyvos, atsigręždamas į sovietų okupacijos Lietuvoje laikus, 8-ąjį, 9-ąjį dešimtmečius. Kodėl šis istorinis laikotarpis Jums toks svarbus?

Lietuvos sovietmetis man yra svarbus, nes teko pačiam jį išgyventi. To laikotarpio metu patirti išgyvenimai ir situacijos leidžia pasinaudoti galimybe visą savo patirtį persiųsti į šiuos laikus. Su praeitimi susiję projektai neatsirado per vienus metus, tai asmeninių patirčių pasekmė su kolektyvinės atminties priemaišomis. „Muziejus“ – pirmas didelis mano projektas, kuriame naudoju tokią būtent strategiją. Šiame projekte į visumą susiliejo daug ankstesnių mano darbų, kuriuos sujungė viena idėja. Taip atsirado vientisas naratyvas su daugybe temų ir potemių.

Ne viena tema skleidžiasi ir mano projekte „Ramybė“, kuriame pasakojama Kauno miesto Kovo 11-osios g. 43-iojo namo, tipinio sovietmečio laikų penkiaaukščio, bendruomenės istorija. Kalbėdamas apie namą, kuriame gimiau ir augau, tuo pačiu pristatau namo bendruomenės, kaip socialinio vieneto, gyvenimą: gyventojų kasdienybę, išskirtines to namo šventes, patriotiškumo jausmus, demonstruojamus per trispalvį namo aplinkos dekoravimą, modernizaciją ir pan.; žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, tai atrodo kaip tam tikra ano laiko utopija. 2015 m. atstovaudamas Lietuvai Venecijos bienalėje ir pristatydamas savo „Muziejų“ į jį integravau ir minėtą projektą „Ramybė“.

Kokios Jūsų akimis šiuolaikinės visuomenės ydos? Ar vis dėlto ydos visada yra tos pačios ir keičiasi tik jų forma?

Ydos – neišvengiamas bet kurios šalies visuomenės palydovas, jos priklauso nuo epochos, politinės ar socialinės sistemos. Kartais jos atsiranda ir edukacinėje sistemoje, prasiskverbia į muziejus, kurie reprezentuoja praeitį ir tokiu būdu formuoja mūsų atmintį. Institucijos, kurios reprezentuoja atmintį, neretai nukrypsta ar nueina lengviausiu keliu… Galime sakyti, kad mūsų muziejuose nebeliko sovietmečio, kuris buvo ir apie kurį reikia kalbėti ir kažkaip jį reprezentuoti, tik kaip? Tam irgi reikia rasti atitinkamą formą. Kalbant apie atmintį ir jos išsaugojimą, mano manymu, labai dažnai daug kas daroma inertiškai ir nepagalvojant, neapmąstant mūsų šalies istorijos specifiškumo. Tarkim, Kaune keičiant Laisvės alėjos plyteles galvojama tik apie atnaujinimą, tačiau nesuvokiama, kad ta Laisvės alėja ir jos danga yra ir mūsų istorijos dalis, nors su Laisvės alėjos plytelėmis tiesiogiai siejasi tik kelios kartos, kurios jas mindžiojo ir kurias su jomis sieja emocinis ryšys. Pati vieta neišvengiamai reprezentuoja „1972-ųjų pavasarį“. Galų gale pasikeičia ne tik dizainas, bet pranyksta ir tam tikras istorijos tarpsnis. Tokių pavyzdžių yra daugybė, negaliu nepaminėti Vilniuje į Aušros vartų koplyčią vedusių medinių piligrimų keliais nutrintų laipų, kurie buvo pakeisti į naujus akmeninius, neva patogesnius turistams.

Jau minėtoje instaliacijoje „Muziejus“ kalbate apie tai, kaip lengva manipuliuoti istorija, ir išreiškiate muziejaus, kaip edukacinės institucijos, kritiką. Gal galite daugiau papasakoti apie savo požiūrį į istoriją, jos perrašymo galimybes ir apie tai, kas užkoduota Jūsų „Muziejuje“?

Taip, geras klausimas, kas užkoduota? Manau, užkoduota yra daug, todėl nelengva atsakyti trumpai, bet čia svarbus vienas raktinis žodis – laisvė. Atsakymas keičiasi nuo suvokimo koordinačių ir esamo žiūrėjimo taško. Mane patį taip pat vis aplanko nauji atsakymai, kuriuos perduodu užklausėjams.

Pirmą kartą projektas „Muziejus“ buvo pristatytas Nacionalinėje dailės galerijoje kaip intervencija į muziejų su mano asmeniniu požiūriu, kitaip negu pristato oficialioji NDG ekspozicija. Tą vietą pasirinkau dėl to, kad šiame pastate iki rekonstrukcijos veikė revoliucijos muziejus. Mano kūrinyje politinio protesto veikėjai ir atvejai pristatomi kaip tais laikais draudžiamų meno srovių pradininkai ir atstovai, pvz., paskutinis partizanas pristatomas kaip undergroundinio judėjimo atstovas, o Broniaus Maigio išpuolis Ermitaže – kaip destruktyviojo meno pavyzdys, kuris tikriausiai buvo pats žymiausias to meto meno ir kultūros įvykis ne vien Lietuvoje.

Labai svarbios Jūsų kūryboje maišto, rezistencijos, politinio protesto sąvokos. Ar manote, kad jos aktualios ir nūdienos visuomenėje? Jei taip, kodėl ir prieš ką mes protestuojame ar turėtume protestuoti.

Maištas aktualus išliks amžinai, tai, galima sakyti, duotybė, variklis arba tiesiog gamta. Tai neatsiejama kūrybos dalis, judanti spirale… Norėdama išlikti budri, visuomenė turi maištauti. Kitu atveju mes būsim išmokyti ir jau gana sėkmingai esame mokomi viskam paklusti ir susitaikyti su visomis ydomis, kurios tik tampa reikalingos mūsų moderniai evoliucionuojančiai visuomenei. Esant bet kokiai politinei santvarkai, kūrėjas turi maištauti…

Šių metų Kauno bienalės pagrindine ašimi taps miesto paminklai viešosiose erdvėse ir alternatyvūs būdai istorijai užfiksuoti. Ką manote apie dabartinius miesto paminklus? Ar tikite, kad jie randa atgarsius visuomenės pasąmonėje? Jei ne, ko jiems trūksta?

1996 m. dalyvaudamas parodoje „Ženklas Kaunui“, atlikau performansą „Vėjarodis“, atsistojęs ant Kauno pilies bokšto stogo tada rodžiau judėjimo kryptį (į vakarus). Šis performansas yra labai menkai dokumentuotas, tėra išlikusi fotografija, pasirodžiusi ant Nemuno žurnalo viršelio. Neseniai rekonstruojant Kauno pilies bokštą buvo skelbiamas vėjarodės konkursas. Įdomu, kad architektas Audrys Karalius prisiminė šį mano performansą ir pasiūlė konkursui vėjarodę, atkartodamas mano stovėjimo pozicijos siluetą. Taip mano kūrinys galėjo būti įpaminklintas… Kaip žinote, dabar ant pilies kabo istorinė vėjarodė.

Dabartiniai miesto paminklai – keblus klausimas, nes visuomenė nėra vienalytis darinys, tik tam tikri dalykai, ir dažniausiai ne teigiami, ją trumpam konsoliduoja. Paminklai to padaryti negali, bet gal turi šansą perduoti žinią arba net kelti klausimus? Dažnai Lietuvoje statomi paminklai tampa eksterjero dalimi, moraliai pasenę, imituojantys tai, ko jau nėra, jie puošia aplinką ir atlieka tik dekoratyvinę funkciją. Anksčiau galvojau, kad tai laikinas reiškinys ir kad tai praeis. Deja, yra žmonių karta, kuriai tarsi reikia kompensacijos už prarastą laiką – tų savo forma jau atgyvenusių paminklų… Metai bėga, ir šis procesas tampa visai nebesuvokiamas, nes viskas administruojama biurokratijos, nėra atviros diskusijos ir einama lengviausiu keliu – papuošiame miestą dar viena skulptūra… Taip atmintis tampa diskriminuojama tų pačių veiksmų, kurie bando ją reprezentuoti.

2013 m. Žemaitės skvere Vilniuje atlikote performansą pavadinimu „Postliudija“, kurį dedikavote nesamam tapytojo Antano Gudaičio muziejui Vilniuje. Papasakokite daugiau apie šį projektą ir jo idėją, kuri, panašu, artima šiųmetinės Kauno bienalės keliamiems klausimams.

Šis performansas buvo atliktas 2013 m. kovo 11 d. ir jį galima suprasti kaip priminimą sau ir kitiems, kad Žemaitės skvere jau seniai turėjo atsirasti Gudaičiui skirtas muziejus. Deja, tai neįvyko, kaip ir daugelis kitų pažadėtų dalykų… Pasirinkta data man yra svarbi tuo, kad tai tarsi palinkėjimas mūsų valstybei susivokti, jog kultūra yra neatsiejama mūsų socialinio gyvenimo dalis ir ženkliai prisideda prie mūsų valstybės gerovės kūrimo. Beje, performansas vyko nelegaliai, nesuderinus su savivaldybe, turėjau nuimti nuo paminklo gėles, nuvalyti sniegą ir prigulti ant bronzinių Žemaitės kelių. Pro šalį ėjo žmonės, šventiniais ir nešventiniais veidais, o užgrojus Eurikos Masytės dainai „Laisvė“ ir pasigirdus žodžiams „Tu uždaryk mane, Tėvyne, savyje“ kažkaip ir policininkai pajudėjo į priekį, taip ir praėjo performansas. Fotografas Gintautas Trimakas puikiai jį užfiksavo. Miesto centre auga didelių prekybos centrų labirintai, bet ne muziejai, juk nepelninga!? Gedimino prospektas Vilniuje atsinaujino ir jau sėkmingai trupa…, o Žemaitė rymo, kažin, ko?

Esate sukūręs ir daugiau performansų, instaliacijų viešosiose erdvėse. Ką jums, kaip menininkui ir kaip asmenybei, reiškia viešoji erdvė?

Viešoji erdvė visų pirma – išsilaisvinimas iš galerijos sienų, įsiliejimas į platesnį kontekstą, žiūrovai, miestiečiai… Laisvesnis santykis tarp tavęs ir stebinčiojo, kas vyksta, daugiau rizikos ir netikėtumų. Tam tikra prasme tai „manifestas“, kuris, manau, yra galimas tik viešoje erdvėje…

Jei galėtume duoti nedidelę užuominą, ko šį rudenį bus galima tikėtis Kaune, ką pasakytumėte būsimiems bienalės lankytojams?

Galėčiau tik palinkėti lankytojams būti atviriems sau ir neturėti išankstinių nuomonių. Būkite atviri permąstyti paminklo sampratą, ir tai gal padės ateityje kitaip ir plačiau suvokti  įamžinimo sampratą.