Asmeniški Kauno žydų išgyvenimai šiemetinėje Kauno bienalėje: kalbėti apie visuomenės skaudulius galima ir su humoru

Jenny Kagan, menininkė iš Jungtinės Karalystės, drąsiai kalba apie savo tėvų, Kauno žydų, išgyvenimus per Antrąjį pasaulinį karą ir skatina tai daryti net ir pačius jauniausius meno stebėtojus. Šių metų Kauno bienalėje net kelis meninius projektus pristatysianti kūrėja įsitikinusi, kad apie skaudžias patirtis nebūtina kalbėti pernelyg rimtai ir kad mene svarbiausia – patiriamos emocijos ir įgyjamos patirtys. Siūlome linksmą ir nuoširdų pokalbį apie meninius ieškojimus ir asmeninius atradimus, edukacines parodų galimybes ir atokiausias kerteles, kuriose kartais slepiasi menas.

Prieš metus pristatėte pirmą savo, kaip nepriklausomos menininkės, parodą pavadinimu „Į dienos šviesą“ (angl. „Out of Darkness“). Joje, pasitelkdama į pagalbą įvietintą teatrą, interaktyvias instaliacijas, ranka rašytus laiškus ir šviesos projekcijas, pasakojate savo tėvų pažinties, meilės ir išgyvenimo Kauno žydų gete Antrojo pasaulinio karo metais istoriją. Kodėl nusprendėte pasidalinti šia istorija su publika?

Pirmiausia norėjau apie tai parašyti knygą ir tuo pat metu šiek tiek padirbėti prie šios temos kaip menininkė. Per daugiau nei 20 darbo teatre metų sukaupiau nemenką scenos apšvietimo žinių bagažą. Panorau atrasti naujų būdų šiai savo patirčiai panaudoti. Negana to, tuo metu studijavau piešimą ir studijoms man reikėjo sukurti kokį nors projektą. Kartu su mama kilo mintis sukurti meninį projektą apie jos ir mano tėčio per Antrąjį pasaulinį karą žydų gete, pačių suręstoje slėptuvėje, praleistą laiką.

Slėptuvę mano tėvai vadindavo „dėže“ ir aš, būdama dar visai maža, įsivaizdavau ją kaip dėžę žaislams sudėti. Vėliau, jau paauglystėje, aplankiau Anos Frank namą-muziejų Amsterdame ir supratau, kad toji slėptuvė turėjo būti kur kas didesnė. Nusprendžiau atkurti „dėžę“, į pagalbą pasitelkdama piešinius. Sekėsi nekaip, nes iš mano prastai atliktų brėžinių mama mažai ką suprato. Tuomet pasitelkiau teatre paplitusią techniką ir, sekdama savo mamos instrukcijomis, pabandžiau sukurti sumažintą „dėžės“ modelį. Neišdegus ir šiam sumanymui, ryžausi pagaminti realaus dydžio „dėžę“. Pakviečiau joje apsilankyti mamą. Vos įžengusi vidun, ji viską išgyveno iš naujo. Supratau, kad jokia knyga negalėtų atstoti tokių dinamiškų potyrių.

Savo parodoje skatinate lankytojus būti interaktyvius, nes tik taip jie gali fragmentas po fragmento susipažinti su visa Jūsų tėvų istorija. Koks šio interaktyvumo tikslas?

Norėjau, kad žmonės, mainais į potyrį, privalėtų atlikti kokį nors veiksmą. Daugelis šios mano parodos eksponatų aktyvuojasi tik sąveikaudami su žiūrovu, todėl pastarasis neišvengiamai tampa parodos dalimi. Vienas akivaizdžiausių to pavydžių – dvipusis veidrodis, stovintis prieš didelio formato geto nuotrauką. Vos tik kas nors prisiartina prie veidrodžio, tampa nuotraukos dalimi. Tačiau jei nieko nėra, nėra ir nuotraukos. Norėjau kiekvienam lankytojui pasiūlyti kelionę, už kurią jis atsako pats. Nėra teisingų ar klaidingų sprendimų, tik visapusiškas įsitraukimas.

Nors Jūsų pasirinkta tema rimta ir gan liūdna, panašu, kad ją interpretuodama nestokojate humoro. Kokias emocijas bandote sukelti savo kūriniais?

Prieš atidarant parodą surengiau bandomąjį vizitą. Tuomet dvipusį veidrodį buvau įrengusi pačioje ekspozicijos pradžioje, taigi kiekvienąkart kas nors, atidaręs duris, atsidurdavo akistatoje su savimi. Maniau, kad tai puiki mintis, tačiau žmonės linkę instinktyviai užsisklęsti, vos tik netikėtai susiduria su kuo nors panašiu, todėl dabar paroda prasideda lagaminu, kurį atidarius galima stebėti jo dugne žaismingai riedančius sovietinius tankus, skambant „Užstalės dainai“ iš operos „Traviata“. Nors ir šiame eksponate kalbama apie rimtus dalykus, siekiau linksmo įspūdžio, skirto žmonėms nuraminti.

Apskritai žmonės linkę nesiklausyti, kai kalbama apie baisumus. Humoras reikalingas tam, kad būtų galima pasakyti: „Viskas gerai, mes visi mąstome skirtingai, tad užeikite.“ Tai tarsi drąsinantis paplekšnojimas per petį.

Parodos kontekste siūlote nemažai edukacinių užsiėmimų vaikams. Kaip kilo mintis sukurti interaktyvaus mokymosi platformą?

Ilgai apie tai mąsčiau dar prieš atidarant parodą. Su kolegomis nusprendėme, kad parodoje galės lankytis ne jaunesni nei 8-erių metų amžiaus vaikai, tačiau jau pirmomis parodos dienomis sulaukėme maždaug 7-erių metų amžiaus mergaitės. Ji tądien atvyko su teta, tačiau netrukus grįžo į parodą antrąsyk ir atsivedė mamą, kitą dieną – senelę. Buvo nuostabu stebėti tokį jos įsitraukimą. Taip pat kartą sulaukėme autizmu sergančių vaikų apsilankymo. Juos į parodą atvedė mokytoja. Viename iš parodos eksponatų galima matyti mano rankos projekciją ant akmeninės sienos. Netoli projekcijos yra padėtas ginklas. Šiuo eksponatu siekiau pavaizduoti savo mamos išgyvenimus stovint prie akmeninės sienos, kai ji galvojo, kad netrukus bus sušaudyta. Tąkart per vizitą vaikų mokytoja netikėtai griebė šautuvą ir nukreipė jį į savo mokinius, taip priversdama juos tučtuojau išsirikiuoti prie sienos, šaukdama: „Kaip jūs dabar jaučiatės?“ Ji gerai pažinojo savo mokinius, todėl žinojo, kad jiems sudominti reikia labai stipraus stimulo. Supratau, kad visi vaikai pajėgūs tai padaryti, tik kiekvienas savaip.

Kiekvieną parodoje gali sudominti skirtingi dalykai, tačiau tai, kad interaktyvumas daro mokymosi procesą daug patrauklesnį, – nenuginčijama tiesa.

Šių metų Kauno bienalėje pristatysite net kelis projektus panašia tema. Visi jie pareikalaus lankytojų įsitraukimo. Kokių turite su tuo susijusių lūkesčių?

Nekeliu jokių lūkesčių, nes jie dažnai apgaulingi. Nesistengiu diktuoti rezultato. Noriu sukurti kuo daugiau skirtingų galimybių. O jos slypi užduodamuose klausimuose, pokalbiuose ir emociniame atsake. Tai trys dalykai, kurie, tikiuosi, įvyks, tačiau tai jokiu būdu nėra prievolė. Visi apsilankiusieji išvys tai, kas yra ir ko nėra. Juk būtent toks šių metų bienalės pavadinimas. Bienalė, kaip ir vienas iš mano joje pristatomų projektų, leidžia suprasti, kad menas gali slypėti netikėčiausiose vietose ir net pačiuose atokiausiuose kampeliuose.

Jūs ne pirmą kartą lankotės Kaune. Ką manote apie šį miestą?

Kaune jaučiuosi lyg namie. Dabar jis kur kas tarptautiškesnis, atviresnis, nei buvo tuomet, kai pirmąkart čia lankiausi. Per pastaruosius kelis dešimtmečius miestas nenusakomai pasikeitė. Dauguma žmonių puikiai kalba angliškai, todėl bendrauti čia galiu drąsiai ir nevaržomai.

 

11-oji Kauno bienalė YRA IR NĖRA: paminklo [ne]galimybės klausimas 

2017 09 15 – 2017 11 30 

Parodų ATEINI AR IŠEINI?, IŠ KO PADARYTI PAMINKLAI ir Sophie Calle DETACHMENT atidarymas: 2017 m. rugsėjo 16 d. 18 val. \ Kauno paveikslų galerija, (K. Donelaičio g. 16, Kaunas)

Pasidalink su kitais! :

About the Author : bienale


0 Komentarų

Įrašo komentavimas

Your email address will not be published.

VšĮ “Kauno bienalė”
Plento g. 1 d, Kaunas LT45393, Lietuva
Įmonės kodas 302751123
Tel. +37062998182
Biudžetinė sąskaita: LT627044060007822032

Naujienlaiškis