Horst Hoheisel ir Andreas Knitz

Perdirbta atmintis. 2017

Sąjungos aikštė, Kaunas
Fotografijos ant aliuminio, 3,2 x 4,5, 3,2 x 4,5, 3,6 x 4,5 m (fotografijos iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo), medinės dėžės, 3,2 x 4,5 x 0,4, 3,2 x 4,5 x 0,4, 3,6 x 4,5 x 0,5 m

Sąjungos aikštė Vilijampolėje plyti šalia seno Kauno žydų rajono, kuris vokiečių okupacijos metais (1941–1944) buvo paverstas žydų getu. Per tą laikotarpį beveik 30 000 geto gyventojų buvo nužudyti, jų namai sugriauti ir sudeginti. 1979 m., sovietinės okupacijos metais, šioje aikštėje buvo įrengtas memorialas komjaunuoliams, kovojusiems už tarybų valdžią. 1991 m., atgavus nepriklausomybę, bronziniai memorialo reljefai buvo išvežti. Nuo tada čia išlikusi tik po truputį naikinama buvusio tarybinio monumento architektūrinė dalis. Vilijampolėje nėra paminklo nužudytiems geto gyventojams.

Vokietijos nacionalinio memorialo nužudytiems Europos žydams konkursui 1995 m. Horstas Hoheiselis pateikė radikaliausią projektą: užuot stačius dar vieną statinį, kuris užpildytų tuštumą ir leistų ją pamiršti, jis pasiūlė sukurti tuštumą – nugriauti vokiečių didybės simbolį, Brandenburgo vartus. Praėjus 22 metams po šio neįgyvendinamo pasiūlymo, kuris parėmė idėją, kad galbūt tik amžinas įamžinimo klausimo neišsprendimas gali palaikyti atmintį gyvą, Hoheiselis ir Knitzas klausia Kaune: ar paminklo sunaikinimas čia paskatino mus prisiminti, ar pamiršti? Ar pakeitė mūsų mąstymą? Ar tai reiškia, kad destrukcija čia nebegali įvykti?