Dainius Liškevičius

Laisvės alėja. 2017

Šaligatvis ties Savanorių pr. 225, Kaunas

Kauno miesto muziejus, Rotušės a. 15, Kaunas
II–VI 10.00–18.00
VII 10.00–16.00

Grindinio plokštės

Laisvės alėja yra svarbiausia Kauno miesto centro arterija. Laisvės pavadinimą ji įgavo 1919 m. Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo proga. Dabar keičiama šios pėsčiųjų alėjos danga buvo paklota 1970–1982 metais. Šis grindinys, suteikęs pagrindinei miesto gatvei tik jai būdingą veidą, nors ir atsirado sovietų okupacijos metais, o gal kaip tik dėl to, daugeliui to meto Kauno gyventojų ir svečių neatsiejamai susijungė su pačia Laisvės alėja kaip laisvės idėjos ir tam tikrų „nepriklausomo“ gyvenimo apraiškų, įskaitant ir 1972 m. jaunimo protestus Kaune, simboliu, „atvedusiu“ iki Lietuvos nepriklausomybės.

Šiuo metu vykstanti alėjos rekonstrukcija kelia daug diskusijų apie senojo grindinio vertę bei istorinę reikšmę. Ar jis svarbus tik vienai kartai, tik tam tikroms žmonių grupėms vien kaip jaunystės nostalgiją žadinantis artefaktas? Ar jis yra vertybė, miesto paveldas, kurį verta išsaugoti kaip svarbų miesto laikotarpį menantį darinį? Dainius Liškevičius klausia toliau: ar pačios grindinio plokštės, atsietos nuo konkrečios vietos, išlaiko Laisvės alėjos „aurą“, ar gali ją reprezentuoti? Ar jos gali virsti paminklu? Jis ieško atsakymų ne tik į šiuos, bet ir į bendresnius klausimus apie reikšmingų istorinių-kultūrinių artefaktų įamžinimą: ar jų vieta turėtų būti muziejuje, ar atvirkščiai – ten, kur jie galėtų „gyventi“, atlikti tiesioginę savo funkciją?